Kęstuti, meškeriotojai skundžiasi, kad nors daug pinigų išleidžiama įžuvinimui, tačiau rezultatai yra gana menki. Sakykit, ar iš tikrųjų jie menki? Gal meškeriotojai tiesiog perdeda?
Nereikėtų sakyti, kad tie rezultatai yra menki. Įžuvinimui iš tiesų išleidžiama daug pinigų tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš ES struktūrinių fondų, o taip pat iš Aplinkos ministerijos Aplinkos rėmimo fondo. Tų pinigų galima skaičiuoti turbūt milijonais, kiek jų išleidžia mūsų valstybė žuvų pagausinimui mūsų vandenyse. Bet ar tas įžuvinimas yra efektyvus – čia, turbūt, jau kitas klausimas.
Tai kaip jūs manote – ar jis yra efektyvus? Kokia yra mokslininkų nuomonė šiuo klausimu? Ar yra kokie skaičiai?
Jeigu šnekėtume bendrai apie įžuvinimą, kaip vieną iš būdų atkurti žuvų populiacijas, tai jis yra pats radikaliausias, kritinis kišimasis į natūralią gamtą. Tai būdas, kai mes dirbtiniu būdu išnaršiname žuvis ir jas išleidžiame į vandens telkinį, lyg jos pačios neturėtų galimybių ten pasidauginti. Su retom išimtimis, bet gamtoje taip beveik niekada nebūna.
Iš tiesų, yra daug svarbiau apsaugoti vandens telkinį, sudaryti sąlygas jame žuvims natūraliai išneršti, leisti jų populiacijai natūraliai atsistatyti. Žinoma, mes turime atvejus, kaip, pavyzdžiui, lašišinių žuvų situacija Lietuvoje, kai natūrali populiacija buvo labai maža ir per menka, kad galėtų atsistatyti natūraliu būdu. Tuo atveju tikrai pasitarnavo dirbtinis veisimas ir įžuvinimas. Šių žuvų išteklius tikrai atkūrė dirbtinio veisimo ir įžuvinimo pastangos bei ilgalaikis ir reguliarus žuvinimas, tam paruošta programa.
Ar galima tai vadinti sėkmės istorija?
Lašišų atveju tikrai taip, galima drąsiai vadinti. Ypač pagalvojus, kad panašią situaciją turėjo lenkai (pas juos buvo dar mažiau natūralių lašišų išteklių) ir lašišų populiacijos jiems pilnai atkurti nepavyko iki šiol. Tad Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis.
Sakykit, kas Lietuvoje vykdo įžuvinimus. Kas planuoja, sprendžia, kiek ir kokių žuvų ir kur reikia įleisti?
Bendrą įžuvinimo programą rengia Žemės ūkio ministerija. Rekomendacijas, kur ir kaip žuvinti, rengia mokslininkai. Pasitarus su Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija ta programa yra pateikiama ir vykdoma. Pinigai skiriami iš biudžeto ir struktūrinių fondų. Dalis įžuvinimo programų, skirtų ne valstybiniams vandens telkiniams, o išnuomotiems ar privatiems, yra finansuojami iš privačių lėšų.
Pagal kokius kriterijus atrenkami žuvinimui vandens telkiniai?
Vienas pagrindinių kriterijų yra paprasčiausias vienos ar kitos žuvų rūšies trūkumas. O kadangi dažniausiai trūksta plėšrių žuvų, tai vandens telkiniai dažniausia ir yra jomis žuvinami. Pirmiausia, aišku, lydekomis. Turime ilgalaikę programą (dabar ji, rodos, bus pratęsta iki 2023 m.), kuri turėtų padėti atkurti plėšrių žuvų išteklius, daugiausia lydekų, bet ruošiamasi leisti ir sterkų bei šamų. Tai pat numatoma įleisti žuvų, kurios prisidėtų prie vandens kokybė gerinimo.
Minėjote, kad lydekų ir kitų plėšrių žuvų atkūrimo programa vykdoma ne vienerius metus. Sakykit, ar daugėja plėšrių žuvų mūsų vandenyse?
Negalime pasakyti, kad plėšrių žuvų daugėtų, nes meškeriotojų „spaudimas“ šioms žuvims yra didžiausias. Lietuvoje turime kelis šimtus tūkstančių žvejų ir didesnė pusė jų labiau renkasi spiningą, nei taikiųjų, karpinių žuvų žūklę. Natūralu, kad būtent lydekų daugiausiai ir išgaudoma. Ar tie įžuvinimai yra atliekami tikrai efektyviai, sunku pasakyti. Dalyje vandens telkinių, kur įžuvinime dalyvauja vandens telkinio naudotojai, nuomininkai, pakviečiama meškeriotojų ar vietos bendruomenė, savivaldybės nariai tas įžuvinimas atliekamas skaidriau ir efektyviau. Pirmiausia dėl to, kad jam skiriami didesni žmogiškieji ištekliai, o ne vien didesnis žuvies kiekis suleidžiamas?
Vadinasi, labai svarbu stebėti patį įžuvinimo procesą, kad jis būtų skaidrus?
Iš tiesų taip. 2011, 2013 metais, o paskutinį kartą berods 2017 metais Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) turėjo pastabų dėl įžuvinimo ir tų pastabų mastas buvo tikrai rimtas, o tos pačios problemos kartojasi pastoviai – neturime pilno įžuvinimo skaidrumo. Įžuvinime tikrai turėtų ir gal būt norėtų dalyvauti žmonės tiek iš plačios žvejų mėgėjų bendruomenės, ties savivaldybės atstovai. Pagal dabar galiojančius įstatyminius aktus apie įžuvinimą turėtų būti paskelbta prieš dvi dienas. Manau, šis laikas kiek per trumpas. Jeigu paskelbtų anksčiau, bent prieš savaitę, įžuvinime, manau, tikrai sudalyvautų vietos gyventojai. Tai veiktų ir kaip socialinis veiksnys – vietiniai gyventojai tikrai labiau saugotų į vandens telkinį įleistas jau beveik „savo“ žuvis, ir pats įžuvinimo efektyvumas būtų gerokai didesnis.
Su kolega dr. Sauliumi Stakėnu atlikome mokslinę studiją (tą kartą su lašišinėmis žuvimis), kiek skiriasi įžuvinimo efektyvumas standartiniu būdu, kokį dabar vykdo Žuvininkystės tarnyba (nieko nenoriu blogo apie ją pasakyti), ir moksliškai labiau pagrįstas variantas, kai, pritaikius specialias priemones, įžuvinimui skirtas mailius paskleidžiamas didesniame upių ruože ir paleidžiamas tik tinkamai atrinktose buveinėse. Rezultatai tarp standartinio ir mokslininkų siūlomo žuvinimo metodo skyrėsi daugiau negu 5 kartus. Sutikit, tai yra daug.
Neretai girdime, kad ir meškeriotojai patys norėtų prisidėti prie įžuvinimo. Sulaukiame nuotraukų arba vaizdo filmukų iš žvejų, kurie savanoriškai įžuvina vandens telkinį, tarkim, tvenkinį arba net ir ežerą tam tikros rūšies žuvimi. Ką sako mokslininkai – ar taip daryti yra gerai?
Pats įžuvinimas yra pakankamai griežtai reglamentuotas įstatymais. Ne taip jau sunku išsiaiškinti, kokias žuvis galima į vieną ar kitą vandens telkinį įleisti, tam reikia gauti Aplinkos ministerijos pritarimą, o prieš tai – gauti rekomendaciją iš mokslininkų. Kokią žuvų rūšį racionaliausia būtų į tą vandens telkinį leisti, kiek jos leisti mes visada mielai patarsime.
Vadinasi, žvejams savanoriškai nerekomenduojama leisti žuvų, net ir nedidelio jų kiekio?
Aš gal to neužakcentavau, bet koks savavališkas žuvų leidimas ar perkėlimas iš vieno vandens telkinio į kitą yra draudžiamas. Ir to daryti ne tik kad nereikėtų, bet už tai yra net baudžiama.
Sakykite, iš kokių resursų finansuojamas įžuvinimai? Turime tokią informacija (bent jau žvejams ji dažnai perduodama), kad ir už žvejybos leidimus surinkti pinigai keliauja vandens išteklių gausinimui. Ar tai yra tiesa?.
Iš tiesų, įžuvinimo programa yra vykdoma iš valstybės biudžeto ir tik nedidelė dalis – iš Aplinkos ministerijos valdomo Aplinkos rėmimo fondo. Būtent į jį sukrenta ir pinigai už visus parduodamus meškeriotojams leidimus. Dalis lėšų iš jo yra panaudojama žuvų išteklių atkūrimui. Iš tiesų, seniau ši dalis buvo nemaža – net apie 50 procentų fone sukauptų lėšų buvo skiriama įžuvinimui. Tačiau palaipsniui ši dalis mažėjo ir dabar kelia nerimą, kiek lėšų iš šio fondo bus panaudojama atstatyti žuvų išteklius, o kiek nueis automobilių pirkimui ar kitoms su įžuvinimu nesusijusioms reikėmės.
Gal turite kažkokios konkrečios informacijos, kiek konkrečiai žuvų išgyvena po įžuvinimo?
Žuvies išgyvenamumas labai priklauso, kokio amžiaus ir kokios stadijos ta žuvis yra įleidžiama. Sakykim, jeigu įleistume lydekų lervutes, tai jų išgyventų tik dalis procento. Jeigu leidžiama pavasarį, jau šiek tiek paaugintas, dar gramo nesiekiančias lydekaites – jų išgyvenamumas jau siekia apie 10 procentų. O efektingai jas leidžiant didesniame plote jų gali išgyventi dar daugiau.
Jeigu leidžiame lydekaites rudenį, šiųmetes, užaugintas maždaug iki sprindžio dydžio – jų išgyvenamumas jau yra apie 30 procentų. Iš tiesų, tai jau yra pakankamai efektyvu.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite laidos įraše.
