2014 metais, kovos su versline žūkle dėl Lietuvos vandens telkinių įkarštyje, gimė „Meškeriotojų sąjunga“. Ją įkūrė įvairūs žūklės klubai, kitos organizacijos, meškeriotojams neabejingi visuomenininkai ir (ar) tiesiog aktyvūs meškeriotojai. Praėjo penkeri metai, tačiau viešojoje erdvėje apie šios organizacijos veiklą girdėti palyginti nedaugi.

Kuo šiandien gyvena Lietuvos Meškeriotojų sąjunga, kodėl taip retai apie ją girdime, su kokiais iššūkiais ji susiduria ir ko galima iš jos tikėtis ateityje klausėme jos vadovo, Lietuvos meškeriotojų sąjungos prezidento Sauliaus Mikalausko bei buvusio organizacijos nario, aktyviai prisidėjusio prie jos įkūrimo, „Merkio“ klubo vadovo Vladimiro Adelšino.

Sauliau, dėl buvo įsteigta Lietuvos meškeriotojų sąjunga ir kas ji yra šiandien?

S. Mikalauskas: Meškeriotojų sąjunga įsteigta, kai tuometinio Aplinkos ministro Kazlausko sprendimu buvo uždrausta verslinė žvejyba Kauno mariose ir žvejai verslininkai dėjo milžiniškas pastangas, kad galėtų sugrįžti į marias su savo tinklais. Mes tada pamatėme, kad būdami pavieniai meškeriotojai ar pavieniai žūklės klubai sunkiai galime atstovėti prieš tokią jėgą ir kad reikalinga [sukurti] tokią jėgą, kuri neleistų to padaryti. Bendras priešas suvienijo ir po truputį įsteigėme sąjungą. O tada prasidėjo įvairūs darbai.

Rezultatą matote – tinklai negrįžo ne tik į Kauno marias, jų nebeliko ir ežeruose, kituose vandenyse, išskyrus Kuršių marias. Mes ir toliau išliekame garantu, kad tie tinklai nebesugrįžtų į mūsų vandens telkinius ir kad jie liktų meškeriotojams. Kitas dalykas, ką darėme ir darome – stengiamės, kad už meškeriotojų pinigus surinktos lėšos nueitų atitinkamai (kaip žinote, jos nueina į aplinkosaugos rėmimo fondą). Todėl aktyviai dalyvavome rengdami už šias lėšas žuvinimo planus bei skatindami, kad jie rengtų meškeriotojams naudingą infrastruktūrą.

Geriausias pavyzdys – pačioje veiklos pradžioje organizavome meškeriotojų apklausą, kur jiems reiktų valčių nuleidimo vietų, nes jų tuo metu nebuvo (ar buvo viena kita). Meškeriotojai išsakė savo nuomones, mes sudarėme tokį poreikio žemėlapį, kuriame buvo apibrėžta apie 50 tokių vietų. Šiandien galime pasidžiaugti, kad už meškeriotojų suneštus pinigus jau yra įrengta apie 30 tokių vietų. Labiausiai pageidautos buvo Kauno mariose – ties Kapitoniškėm, Grabuciškėm, Rumšiškėm, Molėtų, Lazdijų rajonuose ir kitur.

Na, ir darome daugiau kitų darbų. Pavyzdžiui, ir aktyviai dalyvaujame Mėgėjų [žūklės] taryboje, kur teikiame pasiūlymus dėl žūklės taisyklių. Kad ir paskutinis pakeitimas (dėl lašišų žūklės paankstinimo), kuris buvo priimtas nemažai dėl mūsų pastangų. <...>

Vladimirai, jūs tai pat buvote šios organizacijos narys. Koks jūsų įspūdis. Ar buvo tie 2 ar 3 metai dalyvavimo joje vaisingi?

V. Adelšinas: Na, kažką pavyko per juos nuveikti. Bet, kaip „Merkio“ klubo atstovui (mes žvejojome lašišinę – saugomą žuvį), tai mūsų lūkesčių nepateisino. Mūsų problemos, kurios aktualesnės gal siauresnei žvejų daliai, liko tokios pačios. Tai viena iš priežasčių, kodėl nelikome šioje organizacijoje. <...> Mums iš tiesų niekas nepasikeitė. O kad atsirado tos papildomos penkios dienos (lašišas ir šlakius dabar bus galima gaudyti nuo gruodžio 25, o ne nuo sausio 1 d. aut. past.) gal tai ir nėra blogai. Bet nemanau, kad tai darbas, kuriam reikėjo 5 metų laiko.

Pasigedote tolygaus savo interesų atspindėjimo?

V. Adelšinas: Turbūt pasigedome ir tolygaus atspindėjimo ir to, kas vienytų meškeriotojus. Pasigedome bendrų idėjų, kažkokių bendrų sąlyčio taškų. Pasigedome nuoseklaus planavimo. Suprantu, pirmi metai – reikia įsisteigti, yra kažkokia suirutė, nuomonių skirtumai, reikia kažkaip visiems susitarti. Bet ateina laikas, kai reikia išsigryninti kažkokias taisykles, kažkokias vizijas, kažkokius planus. Planuoti veiklą. Aš neįsivaizduoju, kaip tu gali kažką pasiekti, kai nesi suplanavęs sau tikslų. Tai turbūt buvo pagrindinė priežastis, dėl ko nematėme priežasties, ko mums būti šioje sąjungoje. Būdavo, ateini, sprendi darbus, kurie aktualūs tik čia ir dabar, šiandieną „dega“. Bet niekas negalvoja, kas bus po metų, dvejų, penkių. Jokio planavimo.

Kitas dalykas, manau, kad reikėjo daugiau įdėti darbo, ieškoti tų įvairių sąlyčio taškų tarp įvairių meškeriotojų grupių. Vis dėl to, reikia juos vienyti. Jeigu tai yra sąjunga, o, kaip sakoma, Lietuvos meškeriotojų sąjunga, tai ji turi plėstis, bandyti pajungti kuo daugiau žmonių. O tam, kad juos pritraukti, reikia išsigryninti dalykus, tas tiesas, kurios visiems meškeriotojams aktualios. Ir, pirmiausia, dirbti ties tais dalykais. Tada galima turėti didesnę grupę, didesnį svorį, daugiau nuomonių <...>. Man atrodo, kad tokioje organizacijoje turi būti ne tik kasdieniai reikalai, bet ir kažkokia raida. Bent jau žinojimas, kur mes einame ir ko mes siekiame.

Šiandien net pasižiūrėjus šios organizacijos kažkokį viešą pristatymą nėra kažkokių [iškelta] tikslų, planavimo, pavyzdžiui, ką darome kitais metais... Aišku, bet kuris planavimas reikalauja ir atsakomybės. O tos atsakomybės, panašu, niekas prisiimti nenori.

Sauliau, kolega mano, kad trūksta nuoseklumo ir planavimo jūsų darbe. Ką jūs apie tai manote?

S. Mikalauskas: Manau, kad ir realaus poreikio planuoti nelabai buvo tokio. Iš tikrųjų, susirinkdavome mes tiek visuotiniuose susirinkimuose, tiek valdybos susirinkimuose ir būdavo aišku, kad jei nėra jokio poreikio kažkokią veiklą vystyti, tai kam, kaip sakyti, dirbtinai vaizduoti tą veiklą <...>

Visą diskusiją stebėkite laidos vaizdo įraše.

Kablys.lt

Meškeriojanti inspektorė: pažeidėjus skirstau į tris kategorijas

2019-10-07 12:11 Pasidalijimų 444 Komentarų 16