Vyresnės kartos meškeriotojai turėtų puikiai pažinoti šį žmogų. Kai kas asmeniškai, kiti – iš jo daugiametės veiklos ir darbų, susijusių su meškeriojimo sporto puoselėjimu Lietuvoje. Man, asmeniškai, Juozą Savicką pavyko pažinti iš jo rašinių ir publikacijų, kuriose jis nuostabiai aprašydavo savo keliones su meškere. Šiemet gerbiamam šviesios atminties Juozui Savickui būtų sukakę 100 metų. Todėl šia gražia proga apie Juozą Savicką pasišnekėjau su jo sūnumi Egidijumi Savicku.

Egidijau, gal glaustai galėtumėte papasakoti tėtės biografiją?

Mano tėtė, Juozas Savickas, gimė 1919 m. spalio 9 d. Sūduvos valsčiuje, Pagirėlių kaime. Vėliau jam teko pagyventi Kaune, baigti „Aušros“ gimnaziją. Dar vėliau persikelti į Kazlų Rūdą. Toliau sekė studijų metai Kaune, neramus Antrojo Pasaulinio karo laikotarpis. Dėl visų šių suiručių ir jo studijų metai užsitęsė net iki 10-ies metų, kol jam pavyko įgyti chemiko išsilavinimą. Gyvenime tėtei teko ragauti ir mokytojo amato, dirbti atsitiktinius darbus, kol galiausiai jis įsidarbino tuometiniame žemės ūkio institute.

O kaip J. Savicko gyvenime atsirado meškeriojimas?

Meškeriojimas tėtę lydėjo nuo vaikystės. Meškerė ir žuvys jį gelbėjo nuo bado sunkiais pokario metais. Vėliau žvejų atsirado tarp jo bendradarbių ir plataus bičiulių rato. Aš taip pat puikiai atsimenu visas šeimos keliones su guminėmis valtelėmis ir meškerėmis po įvairias mūsų krašto upes.

Juozas Savickas
Juozas Savickas
© Asmeninio albumo nuotrauka

Žinau, kad J. Savickas mokėjo labai sumaniai suderinti darbą ir meškeriojimą?

Tikrai taip. Jis savo viršininkus institute sugebėjo įtikinti, kad jo meškerė, besileidžiant upe, rodo tufo klodus. Juos aptikus meškerės galiukas pradeda kitaip virpėti. Taip jis galėjo darbo metu meškeriodamas „tyrinėti“ (juokiasi).

O kaip J. Savickas įsitraukė į visuomeninę veiklą: „kastingo“ ir spiningo puoselėjimą Lietuvoje, klubų ir draugijų steigimą?

Jis sovietmečiu kažkaip sugebėdavo gauti su meškeriojimu susijusios užsienio literatūros ir periodinės spaudos. Jis daug domėjosi, skaitė. Galbūt dėl to jis norėjo gerus pavyzdžius ir idėjas įgyvendinti savo šalyje. Taip pat turėjo jo idėjas palaikančių bičiulių. Vienas iš jų buvo A. Šaulys.

Juozas Savickas (pirmas iš dešnės) „kastingo“ varžybose
Juozas Savickas (pirmas iš dešnės) „kastingo“ varžybose
© Asmeninio albumo nuotrauka

O kodėl jį taip domino „kastingas“?

Matyt, kaip įdomi ir savotiška su meškeriojimu susijusi sporto šaka. Tiesa, jis labiau mėgo „kastingo“ varžybose teisėjauti nei pats jose dalyvauti. Buvo net toks nutikimas, kad jo bičiuliai pradėjo sakyti: „Kaip tu čia teisėjauji, o pats net Lietuvos čempionu nesi tapęs“. Tai jis vienais metais gerai pasitreniravo ir juo tapo.

Kiek žinau, su šia sporto šaka – „kastingu“ – glaudžiai buvote susijęs ir jūs?

Tikrai taip. Ypač aktyviai kultivavau šią sporto šaką mokykliniais metais. Turėjau išsiugdęs tikrai gerą metimo techniką. Buvau tapęs ir Lietuvos čempionu. Be to, šioje sporto šakoje įgyti įgūdžiai yra labai naudingi ir praktiški. Juos kuo puikiausiai panaudoju iki šiol, kai reikia blizgutę užmesti ten, kur nori.

Iš J. Savicko rašinių ir publikacijų galima susidaryti įspūdį, kad jam nesvetima buvo ir gamtosauga?

Taip. Tiek tėtė, tiek aš daugelį metų esame buvę neetatiniais gamtos inspektoriais. Bet turiu pasakyti, kad į gamtosaugą tėtė žiūrėjo ne „davatkiškai“. Jei koks kaimo žmogelis su mažu tinkliuku ar bučiu pasigaudavo kelias žuveles maistui – tame tėtė neįžvelgdavo nieko blogo. Tačiau į visu „elektrikus“ar žmones, kiaurai užtvenkdavusius tinklais ežerus ir upes, žiūrėjo labai neigiamai.

Egidijau, ar jūsų tėtė turėjo mėgstamiausią žūklės būdą?

Nepasakyčiau. Tik gal jis labiau mėgo žvejoti upėse. O būdais tėtė žvejojo visokiais: tiek museline, tiek spiningu.

Ar J. Savickui buvo svarbūs žūklės įrankiai, garsūs prekės ženklai?

Manau, kad ne. Jis labiau vertino paties žvejo meistriškumą ir įgūdžius.

Kiek žinau, Egidijau, žinote vieną gražią istoriją, susijusią su Juozo romantiška siela?

Taip. Kai gyvenome Vilniuje, Žvėryne, dažnai eidavome su tėte pasivaikščioti prie Neries. Vieną kartą, mums atėjus prie upės, jis išsitraukė iš kišenės druskos saują ir švystelėjo ją į vandenį. Aš paklausiau: „Kam, tėte, mėtai į vandenį druską?“. Jis atsakė: „O gal silkės atplauks“.

Juozo Savicko sūnus - Egidijus Savickas savo namuose, Kazlų Rūdoje
Juozo Savicko sūnus - Egidijus Savickas savo namuose, Kazlų Rūdoje
© Asmeninio albumo nuotrauka

Egidijau, o kas jums, asmeniškai, buvo J. Savickas: geras tėvas, draugas, autoritetas?

Manau – viskas kartu. Ir, nors mes buvome visai skirtingi, jis – mokslo žmogaus, aš labiau mėgau duoną užsidirbti savo rankų darbu, tačiau kartu su juo praleistas laikas buvo nuostabus. Iki šiol prisimenu mūsų bendras išvykas, meškeriojimą...

O ar būtų jūsų tėtė laimingas, matydamas, kaip dabar atrodo visa Lietuvos meškeriotojų bendruomenė?

Manau, kad taip. Poledinės ir plūdinės žūklės, spiningautojų, karpininkų tarptautiniai pasiekimai mus džiugina jau ne vienerius metus. Gal jam būtų gaila tik „kastingo“. Jis kol kas Lietuvoje yra primirštas... Bet mano tėtė niekada nesustodavo, visada žiūrėdavo tik į priekį. Todėl manau, kad Lietuvos meškeriojimo ateičiai jis palinkėtų sėkmės ir visa ko geriausio.

Kablys.lt

Neįtikėtina, bet faktas – Pakaunės tvenkinyje kimba piranijos

2019-07-31 13:15 Pasidalijimų 173 Komentarų 14