Atrodo, pavasarinio aktyvumo „inercija“ vis dar persiduoda ir šiam mėnesiui. Ir tai negali nedžiuginti mūsų, žvejų. Ne vienas šiuo metu ima atostogų ir puikiai jas leidžia paežeriuose ar paupiuose, mėgaudamasis vasariška šiluma ir vis dar tvyrančia (lyginant su liepos ar rugpjūčio atostogautojų keliamu šurmuliu) ramybe.
Tik žvejybos grafikas jau kitas. Tikėtis sėkmės viduryje dienos, ypač saulei pliekiant, gali tik didelis optimistas arba žmogus, gaudantis tokias žuvis kaip raudės, kurioms saulė nė motais. Ankstyvas rytas ir vakaras – štai kokia vasaros žvejo dienotvarkė. Ją puikiai papildo naktinė žūklė, sėkminga daugelyje vandens telkinių. Nors anokia čia ta naktis birželį – kaip pelėdos mirksnis: saulė, rodos, tik pasislėpė už horizonto ir jau vėl rytų pusėje pradeda šviestis. Tačiau, nepaistant trumpumo, birželio naktis moka slėpti daug paslapčių. Kam teko nors kartą gyvenime praleisti ją prie vandens, tas neleis sumeluoti.
Naktį atkunta dauguma padarų. Sutemų brėkšimoje išlenda į palaukes iki tol kažkur slėpęsi žvėrys. O vandenyje prasideda nebylios dramos. Į naktinę kelionę iš urvų ar kitų slėptuvių ežeruose iššliaužia ir dugnu nuvinguriuoja paslaptingieji unguriai. O į didžiųjų upių tvenkinių bei ežerų seklumas pasmaguriauti aukšlių ar kitų žuvų atkeliauja mūsų vandenų valdovai ūsuočiai šamai. Tam, kad pasičepsėdami visai parai per tas kelias valandas prikimštų pilvą. Ežerų pakrantėse šiugžda nendrės nuo ėdrūnų lynų. Nereikia mums, žvejams, ieškoti paparčio žiedo per Jonines– jis tokiu laiku pas tikrą žvejų atplaukia pats...
Jeigu reiktų rinktis, kur praleisti vakarą ar visą naktį birželį, rinkčiausi upę. Nesvarbu – didelę ar kiek mažesnę. Upė gyvesnė ir žuvys čia labiau linkusios išsiduoti. Čia nuaidi salačio smūgis, čia švelnus ratiliukas išduoda meknės buveinę. Šapalas paprastai triukšmingesnis – čiumpa kokį vabzdį su triukšmu. Dabar iš tiesų yra geriausias plačiaburnių žūklės metas. Baigę ar bebaigią neršti jie tiesiog siautėja upėje ir noriai atsiliepia į mūsų pasiūlymus, kad ir kokiu žūklės būdu žvejotum. Švystelėtas vobleriukas, muselė, ar toks banalus masalas, kaip kukurūzas ar žirnis, neliks jų nepastebėtas. Tiesa, stambų šapalą apgauti ne taip jau paprasta. Dažnai jis tik palydės masalą ar tik bakstels į jį atsargiai savo buka nosimi. Bet tuo ir žavi jų žūklė, kad reikia į ją įdėti visus savo gebėjimus.
Antra, kur kas paslaptingesnė upių žuvis, gerai kimbanti birželio naktimis ir dienomis, o ypač – vakarais yra ūsorius. Ko gero, viena stipriausių mūsų vandenų žuvų. Kas yra gyvenime su ja nors kartą susikovęs, tas nepamirš tų akimirkų. Ūsoriai šiuo metu būna netoli nerštaviečių ir juos gali sugauti tiek dugnine, tiek ir spiningu. Kadangi šios žuvys pastaruoju metu sparčiai nyksta – nugalėjus tokį „vandens arklį“ lygioje kovoje ir įsiamžinus verta suteikti jam „amnestiją“. Kulinarine prasme ūsorius tikrai ne kažin ko vertas. O va kaip priešininkas – neturi lygių. Gaila, jei šios puikios žuvys visai išnyktų ir mūsų vandenų.
Sutemus į medžioklės taką išplaukia mūsų vandenų vilkai – sterkai. Gali daug kur jų pagauti ir dieną. Visgi naktinės sterkų vilionės azarto prasme nepalyginamos. Sterkai tokiu metu dažnai pakyla iš duburių arčiau vandens paviršiaus medžioti aukšlių ir gali juos vilioti lengvu tvičingu vobleriais ar lengvu galvakabliu apginkluotais guminukais. Įdomiausia, kad būtent temstant masalą dažnai pavyksta įsiūlyti trofėjiniam sterkui. Tuo tarpu guminukai dovanoja daugiausia įprasto dydžio – 1–1,5 kg žuvis. Ši tendencija, bent jau Nemune, žemiau Kauno ir Neries žemupyje laikosi jau ne vieni metai.
Bet ne nevisi mėgsta upes. Galų gale, daug kam tiesiog toli iki jų važiuoti. Neverta dėl to pergyventi – ežeruose ir tvenkiniuose birželis irgi yra vienas sėkmingesnių mėnesių. Beveik visur šiuo metu yra geriausias lynų žūklės metas. Jeigu ūsorius- geriausias kovotojas upėje, tai lynas – stovinčių vandenų bušido karalius. Jei tik pajunta žvejo nepasitikėjimą savo jėgomis ar sumišimą – kaip mat tuo pasinaudos ir užsuks valą už žolių. Jam kompaniją labai puikiai palaiko sidabriniai karosai.
Kadaise atkeliavęs iš rytų, jie puikiausia jaučiasi aukštesnėje temperatūroje, todėl maitinasi beveik nesustodami ir puikia reaguoja į bet kokį jauką.
Atkunta šiuo metu ir karšiai. Nesenai išneršę jie bando atgauti jėgas, todėl žūklavietėje sumestą jauką kaip šluote šluoja. Kaip kokie šernai pasėlių lauką – tik spėk jaukinti!
Iš pavasarinės „inercijos“ vis dar neblogai kimba lydekos. Gaila tik, kad jų kibimo valandos kuo tolyn į mėnesio galą, tuo labiau trumpėja. O štai mano jau minėti sterkai – ne. Birželis paprastai sutampa su jų aktyvumo piku ir jie budi gylio šlaituose, kelmynuose ir kitose savo „firminėse vietose. Kur naikina pūgžlius ir kitas žuveliokus, išdrįsusias pasipainioti jų kelyje. Dugnu šuoliukais traukiamas guminukas irgi be dėmesio nelieka. Nors įtikti žvitriaakiui plėšrūnui ne visada yra taip paprasta. Kartais tenka gerokai pakaitalioti galvakablio svorius ir masalo spalvas, kada sulauktum to malonaus takšt per spiningą, O juo labiau tikro smūgio, lyg plaktuku kas kaltų.
Birželis – mėgstamas karpininkų metas. Tokiu laiku didieji stambiažvyniai irgi kemša pilvus ir džiaugiasi šiluma. Tad tokiu laiku rasti tikrą karpininką namie (jei tik jo kokie darbai į kampą neįspaudžia) – misija beveik neįmanoma. Dygsta jų palapinės prie ežerų ir tvenkinių ir laikas nuo laiko pasigirsta elektroninių signalizatorių pypavimai. Ištisom parom ir savaitėm, lyg kokie partizanai, dingsta vyrai iš namų.
Birželį labiausia išauga žvejų gretos. Mat prisiekusiųjų, žvejojančių kiaurus metus bei savaitgalinių žvejų draugiją dar viena gausi grandis – papildo žvejai- vasarotojai. Ir iš tiesų - kokios atostogos prie ežero ar upės be meškerės! Nors pora valandų pasėdėti ant liepto, traukiant kokias kuojeles, aukšles ar ešeriukus smagu ne tik vaikams. O paskui pūkštelti ežeran. O vakare, užsikūrus laužiuką ar grilį, parymoti gerų draugų kompanijoje. Ar be viso to kas gali įsivaizduoti poilsį gamtoje?
Puikus laikas tas birželis. Nuodėmė tokiu metu sėdėti namie. O kad išvykos būtų sėkmingesnės, verta įsiminti tokią informaciją.
Draudimai. Jų tikrai labai nedaug: iki birželio 15 dienos draudžiama gaudyti žiobrius, o žvejojant jūroje – nuo birželio 1 iki liepos 15 d. otus. Tai pat iki liepos 15 dienos draudžiama gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Invazinėms vėžių rūšims tai negalioja.
O dabar, kaip įprasta, informacija pradedantiesiems:
