Artėjančios žiemos nuojauta po truputį smelkiasi į visą gyvastį. Plikos medžių šakos nuogi kamienai, šiugždantys po kojomis nukritę ir pradėję pūti lapai. Jokių ryškių spalvų – vien ruda, pilka, juosva. Žvarbus vėjo gūsis, lankstantis paežerėje nurudavusias nendrių stiebus. Ir tyla. Tyla, kai pamiškėje, pievose negirdėti jokio garso. Gal tik monotiniškas genio kalenimas į stuobrį, sklindantis kažkur iš toli kryktelėjusi, kažkieno pabaidyta antis, nuplasnojanti kažkur už upės posūkio sudrumsčia lapkričio rimtį.

Darganos, vėjas, lietūs, o nuo mėnesio vidurio – dažnai ir šlapdriba lydi šį mėnesį. Dienos trumpos ir praeina kaip geras filmas. Ir ta niūruma bei dažniausia apniukęs dangus visus veikia melancholiškai. Gal todėl nemažai meškeriotojų tokiu metu padeda meškeres ir spiningus ir mieliau sėdi šiltuose namuose. O be reikalo. Jie nemato to liūdnoko, bet subtilaus rudens pabaigos grožio. Neišgyvena to trumpo pilnatvės jausmo, kai iš pažiūros, beveik negyvas ežeras ar upė, lyg miegančioji gražuolė atgyja, kai tavo spiningas sulinksta nuo masalą užgulusios lydekos svorio, ar ramiai su srove plaukianti plūdė staiga šauna žemyn ir aname valo gale pajauti solidaus priešininko pasipriešinimą. O kur dar sutemų gaubiamoje Nemuno pakrantėje suskambėjusio barškalo ar skambučio akordai, signalizuojantys, kad tavo masalu susidomėjo klastingoji slapūnė vėgėlė...
Kas šito neišgyveno – sakyčiau, dar yra labai daug ko nematęs ir nepatyręs žūklėje.

Siesarties ežeras vėlų rudenį
Siesarties ežeras vėlų rudenį
© Dalius Rakutis

Bet kas gi kimba lapkritį?

Populiariausia, žinoma, šiuo metu yra lydekų žūklė. Jei daugelis taikių žuvų šiuo metu yra įnoringos, tai aštriadantės dar pakankamai piktos ir aršios. Tvenkiniuose ir upėse jos „budi“ prie įplaukimo į duobes, prie pakrantės šlaitų. O be pagautų neatsargesnio žuvelioko mielai paskanauja ir viena kita neatsargiai į vandenį pliumptelėjusi ar dar dugne vietos neradusi kvakse. Didžiuosiuose ežeruose aštriadantės lyg vilkai avių pulkus gano nesuskaičiuojamus seliavų būrius. Jos mėnesio gale ruošiasi nerštui ir suplaukia į kažkurią ežero vietą. O paskui jas sueina ir visos ežero lydekos. Kas tokią vietą žino – saugo ją lyg laimingais aukso ieškotojas savo laimės „gyslą“.

Lydeka
Lydeka
© Dalius Rakutis

Jeigu lygintume su spalio žūklėmis, lydekų aktyvumas paprastai dabar trunka trumpiau – kartais vos valandą ar net mažiau. Tačiau per šį laiką jis būna daug intensyvesnis ir per trumpą laiką gali pagauti ne vieną žuvį.

Kitas šio laikotarpio lydekų išskirtinumas, kurio logiškai negaliu paaiškinti – būtent dabar yra didžiausia tikimybė pagauti trofėjinį egzempliorių. Būtent lapkritį tiek aš, tiek eilė mano bičiulių yra pagavę savo didžiąsias. Ir panašu, kad tai nėra atsitiktinumas.

Populiarumu lydekoms ne ką tenusileidžia ešerių žūklė. dryžuočiai tokiu laiku jau būna susibūrė į didelius būrius, užėmę įprastines vietas tada jas atradus ir atitaikius masalus, gali tikėtis neprastos žūklės. Mane ji tokiu metu pirmiausia žavi savo kibimų skaičiumi ir dinamika. Jeigu ieškodamas lydekų nori nenori turi susitaikyti, kad per visą dieną žūklės, pramėtęs kelias valandas turėsi vis vieną ar kelis, (tačiau greičiausia- stambių žuvų) kibimus. Tai su ešeriais tai nėra. Jeigu viską teisingai darysi – gali pagauti ir dešimt, dvidešimt ar net keturiasdešimt dryžuočių. Ir turėti perpus tiek tie kibimų.

Nerimsta lapkritį ir sterkų gaudytojai. Kadangi vakarai ir diena trumpa – žūklės dažnai nusikelia į naktį. Ir iš tiesų, pastebėjau, kad būtent tamsoje šiuo metu pasitaiko pagauti didžiausius egzempliorius. Naktinis spiningavimas žvarbų lapkritį gal fiziškai nėra lengviausias, tačiau pakankamai rezultatyvus ir tikrai emocingas užsiėmimas. Kai tamsu, vis pojūčiai užaštrėja, per spiningą ir pintą valą jauti kiekvieną dugno akmenėlį, kiekvieną krepštelėjimą. Ir pabandykite įsivaizduokit tokiu metu ugningą sterko smūgį! Tikrą smūgį, o ne kokį masalo užgulimą, kaip dieną! O būtent taip tamsoje dažnai atakuoja masalą sterkai.

Upėje vis dar tebesiautėja srovės korsarai salačiai. Jų uodegų smūgių vandens paviršiuje gal jau ir neišvysi, tačiau nereiškia, kad jie leis ramiai praplaukti pro šalį blizgei. Žiemą jie maitinsis mažiau, todėl rudnugariams dabar labai svarbu kietai skrandžius prikišti aukšlių ir užsiauginti riebalų atsargas, kol dar upėmis neplaukia lytys. Dabar jie neišrankūs, o ir draugijos nesibaido, nes iš vienos duobės jų gali ištraukti net keletą. Svarbu šiuo metu tik jausti saiką, nes juk tikriausia norėsis pagauti ir kitais metais.

Vakaras prie Bebrusų ežero
Vakaras prie Bebrusų ežero
© Dalius Rakutis

Upėje žvejojantiems plūdine meškere meškeriotojams dabar irgi namie nesisėdi. Gal rankos ir grumba ir vanduo atrodo negyvas, Tačiau ši ramybė apgaulinga – užtenka paleisti pasroviui barant kabliuko užmautą batono gabalėlį, ir žiūrėk, plūdė dingsta verpete, o meškerykočio lankstumą bando įmitęs šapalas ar gražuolė kuoja. Nemune žemiau Kauno, ties Kačergine, Seredžiumi, o šiuo metu ir kituose upių tėvo ruožuose šiuo metu jau būriuojasi pakilę iš jūros „rudeniniai“ žiobriai, neatsisakantys ant kabliuko ar avižėlės pamauto pluoštelio trūklių. Daug kas gaudo juos dugnine, tačiau pati emocingiausia, bent jau man, jų žūklė su plūde.

Pamaryje – savas gyvenimas. Mėnesio viduryje ar pabaigoje prie krantinių paprastai pasirodo pirmieji stintų būriai. Ir iš visos Lietuvos pajuda jų žūklės gerbėjai, petys į petį nustodami Smiltynės krantines. Jūroje, jei tik nesiautėja vėjas ir bangos, dabar yra puikus metas plekšnių žvejybai. Ne tik vasarą vyravusios penkiakapeikinės, tačiau ir lėkštės dydžio suplotos gražuolės dabar yra priartėjusios prie krantų ir godžiai rija ant kabliuko sumautas krevetes ar porcijas. Niekuo nuostabaus šiuo metu sužvejoti nuo kranto ir gylių gyventoją menkę. Vis dėl to, geriausia jų žūklė iš laivelio, jeigu tik pavyko pataikyti ramią dieną.

Lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje į negilius mūsų pakrantės Baltijos vandenys dažnai atklysta ne standartinės kilograminės, o tikros menkės, sveriančios tris ar net penkis kilogramus. Prieš gerą dešimtmetį teko fotografuoti netoli Melnragės Audriaus Jakšto pagautą 10,2 kg svorio gražuolę. Dabar tokių nepasitaiko – daugelis didesnių ir mažesnių menkių, tikriausia dėl mūsų ir ne mūsų žvejų pramoninkų godumo ir mūsų valdžios nenoro ir negebėjimo sukontroliuoti dienas baigė tinkluose. Tačiau mažesnių menkių, bent jau man susidaro įspūdis, dar yra į valias. Ir meškeriotojų poreikiams jų tikrai pakaktų. Deja, teks už svetimas nuodėmes nukentėti ir mums.

Baltijos jūroje pagauta menkė
Baltijos jūroje pagauta menkė
© Dalius Rakutis

Nuo mėnesio vidurio, o ypač į galą atkunta vėgėlių žūklės gerbėjai, laukę šio momento visus metus. Ir nesvarbu, kad šių žuvų vis mažiau, o jų migracijos laikas prasideda vis vėliau. Nemuno pakrantėse vis tiek blykčioja laužų ir prožektorių šviesos, girdisi varpelių tilindžiavimai, plumpsi masyvūs svareliai. Didžioji vėgėlių karštligė iš tiesų jau greit prasidės.

Tad jeigu kas sako, kad lapkritis – darganų metas, ir jame nėra kas veikti, tas tikrai meluoja ir sau, ir kitiems. Netiesa. Puikus šis laikas žūklei ir pabuvimui prie vandens. Tereikia tik pasiryžimo ir geros aprangos.

Draudimai. Draudimai dabar kausto visas upes ir upelius (arba atskirus jų ruožus) kuriuose neršia lašišinės žuvys:. Jų sąrašą rasite žvejybos taisyklių 2 ir 4 taisyklių prieduose (reikia nuorodos į mūsų publikuotas taisykles) . O kalbant apie konkrečias žuvis – šiuo metu negalima gaudyti lašišų, šlakių, upėtakių ir sykų.

Na, o pabaigai, kaip visada naudinga informacija pradedantiesiems.

Kablys.lt

Vėgėlių nerštui apsaugoti – draudimas jas žvejoti

2019-12-10 14:44 Pasidalijimų 237 Komentarų 4

Žvejo kalendorius. Gruodis

2019-12-06 10:58 Pasidalijimų 111