Paklausime pirma Kęstučio – tai ar egzistuoja tas žvejybinis turizmas Lietuvoje?
Kęstutis Šeškauskas: Šioks toks jau egzistuoja. Nemanau, kad tai yra masinis reiškinys, bet pradžia jau yra ir, manau, ši turizmo rūšis po truputį plėtosis. Žvejybos kultūra kyla ir komfortiškesnis laiko praleidimas populiarėja.
Daiva, gal turite kokių statistinių duomenų, kiek apskritai atvažiuoja į kaimo turizmo sodybas Molėtų rajone žmonių ir kiek iš jų yra būtent žvejai?
Labai sunku pasakyti, kokią dalį iš atvažiuojančių sudaro žvejai, nes tokia statistika nerenkama. Tačiau iš statistikos departamento informacijos galime sužinoti, kad 2018 (2019 m. skaičių dar neturime) turistų skaičius (Molėtų rajone red. past.) apgyvendinimo įstaigose siekė virš 33 tūkstančių, o nakvynių skaičius – per 70 tūkstančių. Iš to galima daryti išvadą, jog žmonės linkę apsistoti ne vienai dienai ir kažką čia veikia. Vienas iš populiariausių veiklų, ko gero, kaimo rturizme ir yra žvejyba. Sprendžiu dėl to, kad informaciniame centre gana dažnai yra klausiama, kur ir kaip nusipirkti žvejo bilietą, išsinuomoti valtis, įrangą ir t.t.
O kiek, Kęstuti, pas patį į sodybą atvažiuoja per metus žvejų? Arba gal tiksliau reiktų paklausti – kiek žvejyba pritraukia klientų, nes juk atvažiuoja tikriausia ne tik patys meškeriotojai, bet ir jų šeimos nariai? Kokią dalį bendrai nuo visų tavo klientų sudaro jie sudaro?
Tikslios statistikos nevedžiau, tačiau manau – turbūt per metus susidaro netoli 800 atvažiuojančių pažvejoti. Žiūrint procentaliai, pavasarį ir rudenį tai sudaro apie 90 procentų visų klientų. Vasarą, vadinamojo poilsinio sezonu metu kiek mažiau – apie 40 – 50 procentų. Skaičiuoju tuos, kurie nors kartą viešnagės metu „pamirko“ meškerę.
Daiva Kulienė: Iš tiesų, teiraujantis apie sodybą vienas dažniausių klausimų būna, ar ji turi valtį O kam tos valties daugiau reikia, jei ne žvejybai?
Kęstutis Šeškauskas: Kaip pavyzdys – kai pradėjome savo verslą, kaimo turizmą, sodyboje turėjome vieną valtį. Dabar turime 10. Poreikis auga, tad kitais metais, manau, turėsime ir 15, o gal jau ir 20 valčių.
Prieš keletą metų startavo „Žvejybos rojaus“ projektas. Buvo pristatytos gana ambicingos idėjos. Bet paskui viskas lyg ir nutilo. Kokia situacija su šiuo projektu dabar?
Daiva Kulienė: Kai „Žvejų rojų“ vadina projektu, reikia pasakyti, kad jis nėra tas projektas kaip mes įsivaizduojame: t.y. gauni kažkokią ES fondų paramą, per dvejus metus turi įsisavinti pinigus ir jį pabaigti. Šis projektas „neša“ savyje superinę rinkodarinę idėją. Jo idėja iš tiesų yra labai graži ir labai tinkama šiam kraštui. Tačiau šis projektas neturi savo krepšelyje finansinės dalies. Ir norėdami šią idėją įgyvendinti, mes visi turime kažkaip apjungti jėgas ir šia kryptimi judėti. Tad negalima sakyti, kad šis projektas dabar yra kažkaip nugaišintas ar numarintas. Po truputį viskas juda.
Daugėja paslaugų žvejams – štai, kad ir Kęstučio pavyzdys. Man lengviau turbūt šioje vietoje būtų kalbėti iš projekto populiarinimo pusės. Praeitais metais pastatėme skulptūrą – žvejo batus, kurie susilaukė neįtikėtinai didelio dėmesio. Kviečiam visus juos pasimatuoti ir gauti laimės. Netgi vestuvininkai atvažiuoja fotografuotis, pilni socialiniai tinklai nuotraukų su ja. Yra dar „plūdė“. Mindūnuose, prie žvejybos muziejaus jau verdama žuvienė nebe vienos gaspadinės, o dviejų. Ežere turėtų būti pastatytas didelis lieptas, pastatytas medinis laivas poilsiautojų plukdymui. Kasmetinis ežerinių stintelių gaudymas su „boba“. Tai irgi yra savotiškas meškeriojimo ir tuo pačiu „žvejybos rojaus“ idėjos propagavimas mūsų rajone .Aš į šį projektą žiūriu labai plačiai.
O kodėl verslas (turiu galvoje pirmiausia kaimo turizmo sodybų savininkus) vis dar žiūri į šią sritį įtariai? Atrodo (bent jau iš šalies), kad viskas yra daroma, kad jis galėtų vystytis: žuvinami ežerai, geriau saugoma gamta, jūsų turizmo centras sukuria gerą reklamą. Rodos, dirbk ir džiaukis. Bet norinčių užsiimti žvejybos turizmu bent kol kas yra nedaug.
Kęstutis Šeškauskas: Nėra patirties. Apskritai, tai jauna verslo šaka. Pripažinkim, seniau jokio žvejybinio turizmo Lietuvoje apskritai nebuvo. Visi bijo nerti stačia galva į naują sritį, kurios nepažįsta. Dauguma linkę pradžioje pažiūrėti, kaip čia bus. Ir jei kažkam pasiseks – tik tada ims daryti. Be to, vystant tokį verslą, ir pačiam reikia sirgti šia „liga“. Manau, kad jei pats nesi žvejys, tai neverta ir iš viso vystyti šios temos, nes gali tiesiog apsijuokti.
O kokia buvo tavo žvejybinio verslo pradžia? Nuo ko pats pradėjai?
Kai pasistatėme sodybą, turėjome vieną valtelę. Kadangi pats mėgstu pažvejoti ir kai tik turiu laisvo laiko - plaukiu į ežerą, sugalvojau nusipirkti sau elektrinį varikliuką. Smagu – plauki sau, nereikia irkluoti. Kitais metais atvažiavę į sodybą atostogauti klientai paprašė – ar gali jį išnuomoti? Sakau ne ne – čia brangus daiktas. Pačiam reikia. O paskui pagalvojau – o kodėl gi ne?
Kitais metais jau stovėjo ant valčių 4 elektriniai varikliukai. Ir visiems jų reikėjo. Tiesa, po truputį jų liko vis mažiau ir mažiau. Ežeras didelis, jie per silpni. Nepasiteisino. Teko įsigyti vidaus degimo. Bet kuo didėjo jų poreikis – tuo daugiau sodyboje buvo valčių. Natūralu – žmonėms nepatogu gabentis savo valči, jie nori jas rasti sodyboje. Galų gale, kas mažiau žvejoja – ir brangu yra susipirkti valtis, variklius, echolotus. Išsinuomoti daug pigiau ir paprasčiau. Na, kažkaip taip viskas ir prasidėjo. Kai pamačiau poreikį – pradėjau siūlyti ir paslaugas.
O kiek metų jau dirbi tikslingai su žvejybiniu turizmu?
Neseniai. Pradėjau prieš keturis metus, tačiau 2018 ir 2019 tai jau buvo darbas visu pajėgumu.
Ar dar yra rajone kitų sodybų, dirbančių šioje srityje ar bent besiruošiančių pradėti tokį verslą?
Daiva Kulienė: Turbūt, kad ne. Bent jau kol kas. Beveik visos sodybos nuomoja valtis, turi lieptus, tad sąlygas žvejoti kaip ir sudaro, bet specialiai į žvejus nesiorientuoja. Turime žinoma, rajone garsų žveją Sigitą Lukštą, kuris esant reikalui pagidauja. Gal būt reikia mūsų verslo žmones nuvežti kažkur parodyti, kad ir į tą pačią Lenkiją, kaip tas žūklės turizmas veikia. Manau, vis tiek – laikas savo padiktuos, kad ši sritis yra perspektyvi ir verta ją vystyti. Ypač turint savo pašonėje tokį miestą kaip Vilnius, su savo išprotėjusiu gyvenimo tempu, nuo kurio taip norisi daug kam nors trumpam pabėgti.
Paklausiu Kęstučio – o kas labiausiai žvejus vilioja atvažiuoti būtent į kaimo turizmo sodybą? Kokios teikiamos paslaugos yra pačios populiariausios, ko mūsų meškeriotojai labiausia pageidauja?
Seniau labiau atvažiuodavo labiau pavieniai žvejai, o pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad labiau ieško, kur atvažiuoti pažvejoti su šeima. Kad vyras (ar rečiau moteris) galėtų žvejoti, o antra jo pusė su atžalomis turėtų ką veikti – pakeliauti po kraštą, apžiūrėti lankytinas vietas. Kurių Molėtuose netrūksta. O vakare visi vėl susitikti, nueiti kartu į pirtelę ir pavakaroti.
O kokia situacija Molėtų krašte su žuvų ištekliais? Ar jaučiasi, kad žuvies yra daugiau, palyginus su tuo, kas buvo prieš 5, 7 ar 10 metų? Ar davė naudos Žvejų rojaus pradžioje atlikti ežerų įžuvinimai, geresnė apsauga nuo brakonierių?
Manau, kad pramoninės (verslinės) žūklės draudimas padarė didesnę įtaką, negu tie žuvinimai. Nes pradžioje „Žvejybos rojuje“ buvo keletas tokių proginių, pavyzdinių įžuvinimų. Ir tuo viskas iš esmės ir baigėsi. Na, dar yra (bent jau teoriškai) kažkokie planiniai žuvinimai. Žuvų apsauga, bent jau šiame, Bebrusų ežere pagerėjo irgi turbūt nuo to, kad prasidėjus žvejybiniam turizmui, padaugėjo žvejų ežere. Žvejai, kurie atvažiuoja žvejoti su meškerėmis ar spiningais, visiškai netoleruoja brakonieriavimo. Kai ežere plaukioja 10 ar 15 žvejų valčių, brakonieriai veikti neturi jokių šansų.
(Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo reportaže)
