Iškart susitarkime, ką vadiname upėtakiu. Mano nuomone, tai žuvis, didesnė nei 40 cm. Tad apie tokių žuvų žūklę ir pasakosiu. Sutinku, kad pradedančiam spiningautojui kiekvienas didesnio nei 30 cm upėtakiuko pagavimas teikia džiaugsmą. Juo labiau, kad ir taisyklės leidžia tokius gaudyti. Bet mano nuomone, upėtakis, mažesnis nei 40 cm dar yra vaikiško amžiaus ir turintis patirties ir save gerbiantis meškeriotojas tikslingai tokių žuvų negaudys.
Skirtingai nei daugelis mano, upėtakiai po neršto dar pakankamai ilgai nesitraukia nuo nerštaviečių ir, mano nuomone, kaip ir lašišos ar šlakiai dar kur laiką saugo savo ikrus nuo kitų žuvų. Netoli nerštaviečių (esančių dažniausiai upelių aukštupiuose) jie išbūna iki pat pavasario, kada vanduo pradeda šilti, labiau svyruoti jo lygis ir skaidrumas.
Mano pastebėjimu (kuriam neprieštarauja ir ichtiologai), žvaigdžuvės pradeda daugiau ar mažiau pastoviai maitintis tik tada, kai vandens temperatūra pasiekia maždaug 8 laipsnius pagal Celsijų. Neteigiu, kad žiemą jie visai nesimaitina, tačiau jų kibimą aš labiau siečiau su agresija, ginant įsibrovėlį ar mažesnį gentainį šalin nuo savo slėptuvės, nei maitinimosi instinktu. Todėl žieminis jų gaudymas iškart po Naujųjų, mano nuomone, yra ganėtinai prieštaringai vertintinas dalykas.
Upėtakis yra daugiau ar mažiau nuolat migruojanti ir retai kada ilgai vienoje vietoje ilgiau užsibūnanti žuvis. Sakydamas „migruojanti žuvis“ turiu galvoje judanti iš didesnių upių į mažesnes ir atgal. Įplaukianti į intakus, kanalus, netgi senvages. Iš užtvankų (jei upelis užtvenktas) plaukiančias į įtekančius upelius ir atgal.
Nuolatinę upėtakių „vietinę“ migraciją sąlygoja tiek kintančios gamtos sąlygos – pavyzdžiui, kylantis ar slūgstantis vanduo, maisto koncentracija viename ar kitame upės ruože, tiek ir sezoninei reiškiniai – judėjimas į nerštavietes ir iš jų. Todėl žūklėje realiai yra daug sunkiau žuvį surasti, negu suradus ją pagauti. O tikrą upėtakių gaudymo profesionalumą lemia ne tik geras žūklės technikos įvaldymas, tačiau ir gebėjimas nuspėti, kur šiuo metu šios žuvys tūno.
Norėdami tai žinoti veskite užrašus ir pasižymėkite, kada, prie kokios vandens temperatūros, skaidrumo pavyko pagauti žvaigždžuvę. Arba atvirkščiai – kada, esant kokiomis sąlygomis jums nepasisekė. Po metų kitų tokia sukaupta patirtis taps neįkainuojama, nes važiuodamas prie upelės dar neužmetęs spiningo suvoksi – verta čia žvejoti ar visgi geriau pervažiuoti į kitą.
Upėtakiai kiekvienoje upėje turi savo pamėgtas vietas, kur laikosi ilgėliau. Pagavai vieną žuvį, po kurio laiko ją užima kitas. Didesnis upėtakis visada išveja mažesnį, todėl jei jau kokioje vietoje užkibo mažylis, ilgiau toje vietoje užsibūti neverta.
Geros vietos retai kada keičiasi, nors pats upelis, nėra nekintamas“ čia, žiūrėk, srovė naują duobelę išmušė, čia „šviežiai“ kitas medis įvirto ir buvusioje sraunioje vietoje susidarė ramuma. Ne visada tokių sėkmingų vietų egzistavimą gali kažkuo logišku pagrįsti. Tačiau vienur žuvis laikosi pastoviai, o kitur ne. Lygiai tas pats yra su upių ruožais. Vienoje upėje perspektyviausia upės atkarpa yra pora kilometrų aukštyn nuo žiočių, o aukščiau upėtakių nebūna arba jie reti. Kitur, žiūrėk, kai tik atvirkščiai: geriausi ruožai yra aukštupyje. Tai reikia tiesiog žinoti. O tokią patirtį gali įgyti tik daug žvejodamas ir atsirinkęs vietas. Na, arba sužinojęs tai iš kažko kito, kas čia dažnai žvejoja.
Ilgainiui tokias vietas atsirenki. Todėl keliaudamas pažįstamų upelių krantais, bandai laimę tik perspektyviose vietose ir negaišti brangaus laiko „tuščių“ ruožų tikrinimui. Geriau per dieną patikrini 3 ar 4 skirtingų upelių ruožus, negu visą dieną eini vieno upelio krantu. Ir pagauni geriau, kad turi geresnių voblerių ar esi labai kietas, o todėl, kad žinai kada ir kur žvejoti.
Kovo pabaigoje – balandžio mėnesį upėtakių geriausia paieškoti nedideliuose upeliuose arba jų santakose su didesne upe. Ten jie pradeda maitintis kiek anksčiau ir palaipsniui, krintant vandens lygiui, pradeda migruoti upeliu žemyn. Tuo tarpu didesnėse upėse pavasarį upėtakiai suaktyvėja, kai pakyla pirmieji mašalai ar link nerštaviečių pajuda smulkesnės žuvys. Kas paprastai įvyksta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje.
Ką vadinu didesnėmis upėmis? Aš skirstau upėtakines žūklavietes skirstau į tris dalis. Labai mažus upeliukus, kurių plotis – 1-2 m, o vyraujantis gylis – iki 0,5 m. Nedidelius upelius – 2-3 m pločio, pavyzdžiui pats Merkio aukštupys, Gauja ir didesnes upes. Na, ir dar didesnes upes.
Pačius didžiausiu upių „mohikanu“, sveriančius po 2–3 kilogramus realiausia pagauti šiuo laiku didelėje upėje, tačiau netoli mažesnių upelių įtekėjimų. Kur šios žuvys, gana anksti, palikę intakuose esančias nerštavietes, dar kurį laiką laikosi. Arba vidutinio upelio žemupiuose. Turiu galvoje bent puskilometrio intako ruožą iki žiočių ir tokio pat atstumo didesnės upės atkarpą, į kurią įteka upelis.
Upėtakiai pavasarį po žiemos dar nėra visiškai atsigavę ir dažniausiai tūno kiek ramesnėse vietose. Kartais net visai stovinčio vandens ruožuose, bebrų užtvenktuose ruožuose, ties didesniais upių posūkiais. Rėvos šiuo laiku tikrai nėra produktyvios. Tačiau jei prieš rėvą ar už jos yra didesnis pagilėjimas, o šalia jo kokia nors kliūtis – kad ir įvirtęs medis, didelis akmuo, kita kerplėša – praeiti tokios vietos tikrai neverta.
Labai didelę reikšmę upėtakių žūklėje vaidina vandens skaidrumas. Kuo skaidresnis vanduo, tuo žuvis iš toliau mato masalą ir gali jį atakuoti, tačiau tuo pačiu ji ir daug atsargesnė. Žūklaujant drumstame vandenyje upėtakis nėra toks akylas ir atsargus. Tačiau masalą pateikti jam reikia daug arčiau nosies, nei žvejojant tada, kai vanduo skaidrus. Tik vieninteliu atveju upėtakių spiningavimas vandeniui susidrumstus mažai prasmingas – kai upelio vanduo ne tik kad drumstas, bet ir beveik juodos spalvos, o jo tėkmė plukdo daug įvairių šiukšlių – žemės gabaliukų, pernykščių žolės stiebelių likučių, lapų ir kt.
Taip nutinka dažniausiai per pirmąjį didesnį pavasario polaidį, kada išsiliejęs į krantus upelis plauna viską iš eilės savo kelyje. Tuo laiku upėtakiai lenda į mažesnius intakus arba prisispaudžia prie krantų, ramesnių vietų būna beveik visiškai neaktyvūs. Tuo tarpu „balintos kakavos“ arba geltonai rudos spalvos vanduo dar tikrai ne tragedija – parinkus masalo spalvą pagauti galima.
Geriausias upėtakių kibimas prasideda, kai vanduo pradeda slūgti, upeliai grįžta į savo vagą, bet vanduo dar nėra nuskaidrėjęs. Upėtakiai tada būna ne tokie atsargūs, skuba prikimšti pilvus ir šiuo metu yra tikrai lengvai pagaunami. Vasarą juos pagauti bus tikrai sunkiau.
Bus daugiau.
Žurnalas „Žūklė+“, 2010 m.
