„Naktiniu“ upėtakiu gaudytoju tapau „iš reikalo“, o ne specialiai. Taip jau susiklostė, kad per darbus prie mano žinomų upelių tegalėdavau atsidurti tik vėlai vakare. Iš tikrųjų, kad ir kaip norisi suskubti, kol pabaigi reikalus, susikrauni mantą, pravažiuoji Vilniaus kamščius ir pasieki žūklavietę, žiūrėk, jau saulė beveik nusileidus. Pamojuoji spiningu valandėlę, dvi, ir jau tamsu. O žūklės aistros kirminas, glūdintis kažkur sielos gelmėse, dar toli gražu nenumarintas.

Seniau grįždavau į mašiną ir keliaudavau namo. Tačiau šįmet kažkaip sugalvojau pabandyti naktį. Ir nepasigailėjau – įsitikinau, kad žvaigždutės naktį tikrai nemiega.

Jeigu reiktų dviem sakiniais apibūdinti naktinį upėtakių gaudymą, jį keliais žodžiais galėčiau nusakyti taip – tai velniškai sunki, pakankamai monotoniška ir, palyginti, ne tokia jau ir naši žūklė. Palyginus su dienine – tikras vargas. Tačiau pakankamai romantiška ir įdomi. Na, ir, žinoma, gana pavojinga.

Neperdedu, tikrai pavojinga. Ir juoktis čia visai nebūtina. Naktį palei upelius sliūkinančio žvejo tyko galybė pavojų. Visų pirma, daugelis upelių apaugę krūmokšniais ar medžiais, todėl net ir mėnesėtą naktį tamsu nors į akį durk. Upelių krantai vingiuoti, pilni šaknų, duobių, styrančių šakų, stačių molinų ir velniškai slidžių šlaitų, tik ir laukiančių, kad ant jų pastatytum koją. Tokias vietas kartais net ir dieną sunku praeiti, o ką jau kalbėti apie tamsųjį paros metą. Juk žibintuvėliu kėblindamas pakrante blykčioti negali – tik pašvietei ir bent keliasdešimt metrų ruože gali net nebandyti – nieko nepagausi. Išbandyta, patikrinta savo kailiu nesyk.

Prie natūralių kliūčių galima dar pridėti dabar ypač dažnai pasitaikančius bebrų urvus, kurie kaip brakonieriaus paspęsti spąstai tik ir tyko naktinio spiningautojo. Tačiau tai palyginus niekis – baisiausiomis pasekmėmis gresia susitikimas su kolegoms medžiotojais. Jie tokiu metu kaip tik tupi bokšteliuose, prie pasėlių tyko žvėrių ir, ne paslaptis, kartais mėgsta pasilepinti viena kita taurele stipresnio gėrimo. Ir tikrai nesitiki, kad tokiu laiku paupiuose be šviesos bastysis koks nors žmogėnas. O mano upėtakiniai žvejybiniai takai kaip tik ir driekiasi nuošalesnėse vietose, palei numelioruotus griovius, lygesnes upelių atkarpas supančias pievas, kitas medžiotojų pamėgtas vietas. Tamsūs, žvejų pamėgti chaki spalvos rūbai neblogai maskuoja žvejį, o einančio per kliūtis žmogaus žingsnius sunkiai gali atskirti nuo žvėries. Tad nenuostabu, kad iki nelaimės trūksta nedaug.

Tik Fortūnai turiu dėkoti, kad vietoje geros žvejybos nepalydėjau galvos ar bent jau neteko gulėti ligoninėje. Tąkart, norėdamas susiorientuoti, išėjau į atvirą lauką ir tiesiog kaktomuša per keliolika metrų susidūriau su į mane nukreiptu dvivamzdžiu. Nežinau, kas labiau išsigando – aš ar medžiotojas, tykantis prie pasėlių šerno ir tik paskutiniu momentu sugebėjęs atskirti žmogaus siluetą nuo keturkojo kriuksio. Bet, ačiū Dievui, viskas atsipirko tik abipusiu išgąsčiu.

Po to karto nusprendžiau prie drabužių tvirtinti švieseles ar atšvaitus.

Na, bet užteks apie tuos pavojus, geriau pakalbėkime apie upėtakius. Jeigu daugelis žuvų sutemus tampa aktyvesnės, tai upėtakiai, atvirkščiai, tampa daug atsargesni. Jų atsargų kibimą pajauti kaip prisilietimą, tarsi nedidelį ratiliuką masalo buvimo vietoje ir tik tai paliudija, kad žuvis atakavo masalą.

Upėtakiai tamsiu paros metu tikrai dažnai graibo, ragauja masalą ir retai kada jį čiumpa užtikrintai. Užkibę ir pajutę kablių aštrumą taip pat elgiasi gerokai ramiau nei dieną. Jokių „žvakių“, blaškymosi po upelį. Pagal spiningo linkį jauti, kad žuvis ne iš mažųjų, tačiau kovoja gana vangiai.

Naktį spiningauju vien paviršiniais, brėžiančiais vandens paviršių mažais, 2–3 cm, vobleriukais. Kiek bandžiau stambinti masalus – nieko gero nedavė. Gal žuvys naktį medžioja tik vabzdžius, gal dar kas, bet didesnį voblerį ignoruoja. Giliau neriančių masalų nenaudoju dėl to, kad naktį nematydamas sekliame upelyje juos „pasodintum“ į nuskendusias šakas.

Naktinei žūklei renkuosi gerai žinomus, dieninio spiningavimo požiūriu pakankamai neįdomius ruožus – seklesnes ir lygesnes, melioruotas upės atkarpas su lėtesne ir tolygesne srove. Tik jokiu būdu ne rėvas. Upėtakiai naktį tikrai išeina į seklumas maitintis, taigi ieškoti kažkokių duobių nėra prasmės.

Naktį, kaip ir dieną, labai ilgai užsisėdėti ir kantriai „drožti“ vieną vietą nėra prasmės. Jei upėtakis toje vietoje tūno ir yra alkanas – jis tikrai pasirodys, o jei jo ten nėra arba jis išgąsdintas, gali iki ryto bandyti pačius stebuklingiausius voblerius – nieko nebus. Apskritai, upėtakiai upių ruožuose pasiskirsto labai netolygiai. Praeini 100–150 metrų – nė vienos žuvies. Užtat kitame, vos keliasdešimt metrų, ruože gali sugauti visą dienos normą ir turėti antra tiek kibimų bei išėjimų paskui masalą. Čia nėra nieko naujo – lygiai tas pats būna ir dieną. Iš pažiūros tikrai negali paaiškinti, kodėl upėtakiai pasirinko vieną ruožą, o kitus, iš pažiūros niekuo nesiskiriančius, ignoruoja.

Oro sąlygos naktį nėra itin svarbios – sėkmingai esu gaudęs tiek ramią naktį, tiek lietui lyjant. Tik didelis vėjas nėra pageidautinas. Ne tiek dėl pačių upėtakių, o dėl to, kad siaučiant vėtrai sunku valdyti masalą ir nuolat „gaudai“ pakrantės krūmus bei žoles.

Paros bėgyje upėtakių aktyvumas skiriasi. Kaip bebūtų keista, upėtakiai beveik nustoja maitintis sutemus, tačiau praėjus kuriam laikui – pusvalandžiui ar valandai – kimba daugiau mažiau tolygiai visą naktį. Tiesa, iki pat ryto jų gaudyti neteko – dažniausiai žūklę baigdavau apie pusiaunaktį ar, vėliausiai, antrą ar trečią valandą nakties. Tad apie kibimą paryčiais nieko negaliu pasakyti.

Išbandžiau įvairius voblerių traukimo būdus, tačiau įsitikinau, kad geriausias – gana lėtas ir tolygus, su retomis pauzėmis voblerio plukdymas vandens paviršiumi. Visokie „tvičingai“, trūkčiojimai nervingesni tampymai šiuo paros metu upėtakius tik baido. Bet va, voblerių virpesiai gana smarkiai įtakoja rezultatus. Vieną voblerį, žiūrėk, nuolat atakuoja ar palydi, o su kitu gali visą naktį žaisti – nė vienas upėtakis neiškiš nosies.

Nesu pastebėjęs, kad šios žuvys naktį labai kreiptų dėmesį į masalo spalvą, dėl to stengiuosi rinktis vobleriukus su ryškesne nugarėle, kad pats gerai galėčiau jį matyti ir orientuotis, kur yra mano masalas. Daugelį kibimų pirma pamatai, nei pajauti, be to, dažnokai žuvis lydi masalą, bet jo negriebia.

Jei vakare gali pamatyti upėtakius bulbsint ir renkant muses, tai naktį jie nesirodo. Na, žinoma, neteko papulti tokią naktį, kai masiškai ritasi vienadieniai lašalai. Gal tada prie upelių ir vaizdas būtų kitoks?

Jau minėjau, kad naktį upėtakius ypač baido šviesa, tačiau tas negalioja nuolat apšviestuose ruožuose, pavyzdžiui, prie tiltų, miestelių ar fermų. Ten upėtakiai būna akivaizdžiai drąsesni, gal dėl to, kad ten susirenka daugiau vabzdžių, ar kad jie patys gali geriau stebėti aplinką. Bet kokiu atveju, tokių vietų tikrai nereiktų specialiai vengti. Nors, prisipažinsiu, man daug smagiau pagauti „laukinėje“ vietoje.

Nors paneigiau sau mitą, kad, esą, naktį upėtakiai nesimaitina, negaliu patvirtinti kitos legendos, jog naktį kimbą didesni egzemplioriai. Kadangi gaudau ir šviesoje, ir tamsoje, tvirtai galiu pasakyti – kimba to paties dydžio žuvys.

Naktys Lietuvoje būna labai nevienodos. Kartais būna išties tamsu, tačiau dažnai šviečia mėnulis ir matomumas visai pusėtinas. Būtent tada ir smagiausia gaudyti upėtakius.

Žūklaujant naktį svarbu tinkamai apsirengti ir pasiruošti. Aš visada žvejoju apsivilkęs bridkelnėmis, nes niekada nežinai, į kokią duobę pataikysi braidydamas ar kada reiks atkabinti masalą.

Planuojantis tikslingą naktinę žūklę, geriau iš karto pastatyti automobilį tokioje vietoje, kad pabaigus žūklę prie jo galėtum sugrįžti kokiu keliuku. Grįžti prie automobilio naktį paupiu tikrai ne pats didžiausias malonumas.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad naktį upėtakių tikrai galima pagauti ir tai nėra kažkas nuostabaus, tačiau ir ypatingų stebuklų tikėtis neverta. Tad, jeigu jau kada tektų prie upelio užsibūti iki tamsos, neverta skubėti sudėti spiningą – geriausios žūklės valandos dar tik gali būti priekyje.

Žurnalas „Žūklė +“, 2010 m.

Kablys.lt

Dugninės meškerės pozicija

2019-08-29 14:10 Pasidalijimų 48 Komentarų 1

Ar kimba naktį upėtakiai?

2019-09-02 08:40 Pasidalijimų 17 Komentarų 2

Žūklė lėtai skęstančia šeryklėle

2019-08-20 11:40 Pasidalijimų 43

Žvejoklinė medžioklė arba „Pamatyk ir pagauk“

2019-08-19 18:21 Pasidalijimų 46 Komentarų 3

Apie karpių meškeriojimo istoriją ir elementarią sistemėlę

2019-08-28 17:46 Pasidalijimų 39 Komentarų 3

Karpiai tešla britiškai

2019-08-09 10:43 Pasidalijimų 2 Komentarų 1

Jaukiname laidyne tiksliai

2019-08-16 10:45 Pasidalijimų 20