Ką daryti – negi spiningą laikinai iškeisti į plūdinę ar dugninę, ir pasiprašius vietos žvejų „kolchoze“, gaudyti šiuo metu neblogai kimbančias kuojas su žiobriais? Yra ir kita išeitis, tiksliau, o tiksliu – viena žuvis, kuria galima pagauti spiningu. Tai gražuolė meknė, kurių, ačiū Dievui, bent ties Kaunu netrūksta.
Atvirai sakant, šiuo metu suvilioti šią žuvį dirbtiniu masalu yra gerokai kas sunkiau nei po mėnesio, šiltąjį gegužės mėnesį, kada šios žuvys, pailsėjusios nuo neršto ir, matyt, norėdamos atstatyti prarastas jėgas, kibs tikrai neblogai. Tačiau žinant vietas ir pritaikius masalą, vieną dvi žuvis pavyks suvilioti ir dabar.
Rausvapelekių žūklė galima pradėti iškart išėjus ledams ir kiek slūgstant pirmajai pavasarinio potvynio bangai, kai vanduo nuskaidrėja iki tiek, kad pusmetrio gylyje jau gali įžiūrėti dugną. Meknės tokiu metu paprastai būriuojasi netoli nerštaviečių, prie kranto, kur pagrindinė srovė ribojasi su atgaline arba stovinčio vandens ruožu. Dugnas toje vietoje būtina turi būti žvyruotas – kitokio meknės šiuo metu privengia.
Geriausi masalai balandžio pradžioje yra palyginus nemaži, 5 cm ilgio neagresyvūs minnow tipo skęstantys vobleriai. Masalą reikia traukti kiek įmanoma lėčiau, pačia padugne – pakilusio aukščiau ar pernelyg agresyvaus masalo jos šiuo metu privengia. Seniau, kai dar nebuvo pavasarinio salačių žūklės draudimo, viena kitą tikrai stambią meknę pagaudavau ir žvejodamas rudnugarius guminukais. Tačiau specialiai minkštaisiais masalais jų negaudau. Sukriukės dabar taip pat ne pats geriausias pasirinkimas – jų metas prasidės vėliau.
Geriausia masalo vedimo vieta – pagrindinės ir atgalinės srovių sankirtos riba, stovinčio vandens ruožai, esantys netoli kokių vandens kliūčių ir pagrindinės srovės. Meknės kibimas, ir šiaip jau retai kada nuožmus, šiuo metu būna labai atsargus. Lyg kažkas lengvai krepšteltų ar pristabdytų masalą. Todėl reikia būti atidžiam ir kilus įtarimui, visada pakirsti.
Kartais šios žuvys ožiuojasi ir nenori čiupti traukiamo masalo, tačiau neatsisako leidžiamo pasroviui. Tokiu atveju užmetus masalą pasroviui palieki atlenktą ritės lankelį ir laikydamas tarp pirštų valą bei neprarasdamas kontakto su masalu, leidi po truputį jį nešti srovei. Laikas nuo laiko jį sustabdai ir jis pradeda sparčiau žaisti. Būtent tokių pauzių metu žuvis dažnai ir kerta. Tik pastebėti kibimą ir laiku užkirsti yra dar sunkiau, nei traukiant masalą tradiciškai.
Iš voblerių spalvų bene geriausiai šiuo laiku man pasiteisina tradicinė juodai balta bei neršiančios dyglės ar kitos smulkios žuvelės imitacija – masalas žalsvais šonais ir rausvu pilveliu.
Meknėms pradėjus neršti, jos nustoja maitinti ir toks jų vangumas tęsiasi savaitę ar dvi ir po neršto. Kaip seni Kauno žvejai sako, joms reikia laiko „užpakalį po neršto užsigydyti“. Vėliau šios pradeda maitinti labai aktyviai. Tačiau kadangi tai paprastai vyksta gegužės mėnesį, tai jau kitos rašinio tema.
Grįžtant prie prieš nerštinio gaudymo temos, labai didelį vaidmenį vaidina oras. Svarbiausia, kad jis būtų šiltas. Šiuo metu žuvų aktyvumą labai teigiamai veikia saulė. Tuo tarpu staigiai atšalus jos visai nustoja maitintis ir tokiu metu prie upės geriau nė neiti.
Rytinės žūklės valandos paprastai būna tuščios, todėl balandžio pradžioje neskubu prie upės – galima sau leistai ilgiau pamiegoti
Meknės buveinės šiuo metu nesiskiria nuo salačių, tad gaudant meknes dažnai voblerį atakuoja ir rudnugariai. Nieko nuostabaus – juk šios žuvys neršia praktiškai tose pačiose vietose ir beveik vienodu laiku. Reikia būti pasiruošus tokiems siurprizams ir nepamiršti, kad pagautą salatį šiuo metu privalu paleisti.
Pavasarinis meknių dydžio standartas yra ne itin didelis. Dažniausiai užkimba 800 -1000g svorio žuvys. O pusantrakilograminis egzempliorius jau laikomas solidžiu. Tuo tarpu rudenį gana dažnai papuola ir per 2 kilogramus sveriančių rausvapelekių. Tad kur jos tūno pavasarį, man vis dar yra mįslė.
Tokia tad ta balandžio meknių žvejyba. Ganėtinai nelengva, tačiau pakankamai sportiška ir įdomi.
Žurnalas „Žūklė+“, 2010 m.
