Ryte šaltukas – bus šapalų
Pirmas dalykas, į ką reikia orientuotis ieškant šapalų Neries upėje vėlų rudenį, tai didesnis gylis ir kiek lėtesnė tėkmė, ilgi gilesni šios upės ruožai. Tikriausiai dėl šios priežasties į Kauno rajono Neries ruožą atvažiuoja daug jonaviečių, nes prie jų namų ši upė, matyt, kiek seklesnė. Šiuo laiku didesnę šapalų koncentraciją dažniausiai išduoda gausesni žvejų susibūrimai. Todėl rasti nuošalią vietelę, kur galėtum vienas nekliudomai žvejoti, sudėtinga: kaip minėjau, žvejų daug, o geresnės vietos paprastai žinomos nuo seno. Nesu didelis „kolchozų“ mėgėjas, bet tuo metu dažniausiai tenka žvejoti su kolegomis petys į petį, ir nieko čia nepadarysi.
Geriausias paros laikas šapalams rudenį gaudyti yra rytas, ypač jei naktį buvo šalna. Prie upės geriausia išsiruošti dar su saule –iš po žolę išbalinusios nakties meškerės žiedeliai paprastai dar šąla, o šapalai jau pradeda savo rytinį šėlsmą. Vėliau įdienojus ar vakarop jie irgi kimba, tačiau retai kada taip gerai kaip rytmetį.
Storasprandžiai upėje būriuojasi labai nevienodai. Kartais jie kimba prie kranto, kartais – vos ne viduryje upės. Kokių nors dėsningumų čia vargu ar galima įžvelgti, todėl reikia būti pasiruošusiam viskam. Patogiausia šias žuvis vilioti ilgesnėmis tolimojo užmetimo meškerėmis, sunkiomis, neturinčiomis antenų, 8–12 gramų iš toli gerai matomomis plūdėmis, didesnį būgnelį turinčiomis ir greičiau valą vyniojančiomis ritėmis, svareliais „slyvutėmis“.
Gaudant šapalus būtina masalą nuplukdyti toli, kol plūdę galima vos įžiūrėti. Leidžiamą pasroviui plūdę reikia šiek tiek prilaikyti, masalas turi sklęsti virš dugno ar net viduriniame vandens sluoksnyje – šapalai ne žiobriai, dugnu slenkantį masalą čiumpa rečiau. Ir kimba jie labai ryžtingai, plūdė lyg kulka dažnai su garsu dingsta nuo vandens paviršiaus – tik spėk užkirsti. Jei pražiopsojai – šapalas masalą nuneš.
Avižėlė geriau nei kabliukas
Ne paslaptis, kad dauguma Kauno ir Jonavos meškeriotojų šapalus gaudo vietoj kabliuko rišdami avižėlę. Kodėl šapalus, kuojas šaltame vandenyje labiau gundo avižėlė, o ne kabliukas, – nuomonių yra įvairių. Mano galva, avižėlė po vandeniu blykčioja ir labiau atkreipia žuvies dėmesį. Šiuos masalus jau daug metų gaminuosi tik pats.
Mano mėgstamiausios – šrateliai su variniu žiedeliu ir vadinamieji veidrodėliai – suspausta metalo plokštelė, taip pat turinti viduryje vario spalvos žiedelį-akutę. Kodėl tokį žiedelį taip mėgsta žuvys, logiškai paaiškinti negaliu, bet kad jos kimba geriau – daug kartų įsitikinau. Kartą teko žvejoti šapalus ir kuojas Nevėžio upėje. Visi gaudėme daugiau ar mažiau panašiai, o pora žvejų traukė šapalus vieną po kito. Paaiškėjo, kad jie naudojo avižėles su variniu žiedeliu, o aš ir dauguma kitų meškeriotojų gaudėme paprastomis avižėlėmis ar kabliukais.
Dar vienas įdomus dalykas – jonaviškiai paprastai žvejoja rutuliuko formos avižėlėmis, o kauniečiai – plokščiomis. Tarkim, jonaviškiai perka 10 rutulinių ir vieną suplotą, o kauniečiai atvirkščiai – 10 suplotų ir 1 rutulinę. Pagauna ir vieni, ir kiti, tad gaminu ir naudoju abiejų rūšių avižėles. Tiesą sakant, didelio laimikių skirtumo nepastebėjau.
Svarbus avižėlės elementas – kabliukas. Jis turi būti labai aštrus ir tvirtas, nes valai naudojami ne tokie ploni ir žuvų tikrai papuola stambių, – srovėje kilogramo ar juo labiau dviejų kilogramų šapalas iš pradžių kovoja aršiai. Aš labiausiai mėgstu „Hayabusa“ ar „Gamakatsu“. Gaudant vien šapalus geriau rinktis avižėles su didesniais (4–8 numerio) kabliukais, nes šios plačiažiotės žuvys tada daug geriau užsikerta. Tačiau jei norite pagauti ir kuojų, strepečių – geriau rinktis avižėlės su šiek tiek mažesniais (8–12 numerio) kabliukais.
Batonas – geriausias masalas
Vėlų rudenį ar žiemą, o ir ankstyvą pavasarį, gaudant upėje šapalus, kuojas, rečiau kitas žuvis, vienas geriausių masalų yra batono minkštimas. Srovė atskelia nuo kabliuko su masalu smulkius batono gabalėlius ir toli juos nuplukdo – šapalai juos suuodžia iš toli.
Geriausiai tinka mieliniai batonai, nes jie paprastai būna puresni už paprastus ir jų minklė geriau laikosi ant kabliuko. Dėl tos pačios priežasties batonas turi būti šviežias. Pastovėjęs dieną, jis sukietėja, tampa ne toks purus ir prasčiau laikosi ant kabliuko. Tačiau visada galima vakarykštį batoną „atšviežinti“, jį trumpam su visa pakuote įdedant į mikrobangų krosnelę. Žūklėje masalui skirtą batoną, kad neapdžiūtų, geriausia laikyti tame pačiame polietileniniame ar popieriniame maišelyje, kuriame jį ir pirkome.
Batonas – ne vien masalas, tai kartu ir jaukas, nes laikosi ant kabliuko tik pirmą kartą užmetus. Kai meškerę užmetame dar kartą arba stipriau užkertame, jis lieka vandenyje ir vilioja žuvis, o meškeriotojui tenka kabinti naują porciją. Kuo ilgiau ir daugiau meškeriotojų vienoje vietoje žvejoja – tuo daugiau batono gabalėlių lieka vandenyje ir geriau jaukinamos žuvys.
Labai svarbu tinkamai užspausti batono minkštimą ant kabliuko, kad jis ir gerai laikytųsi, ir nebūtų per stipriai suspaustas – srovė turi nuo jo atskelti smulkius gabalėlius. Kiek pastebėjau, ne visiems tas pavyksta, tad pasidalinsiu savo patirtimi. Paprasčiausias būdas – minkštimo gabaliuką užspausti aplink kabliuko kotelį ir lankstą, paliekant batono galus purius Kitas būdas, kai reikia, kad batonas stipriau laikytųsi ant kabliuko, – iš batono suformuoti savotišką paplotėlį, perlenkti jį per pusę, įdėti į jo vidurį kabliuko lankstą ir tada dar perlenkus užspausti.
Nereikia bijoti uždėti per didelį batono minkštimo gabalą. Srovė ar žuvys jį gretai pasmulkina. Be to, šapalų žiomenys dideli ir net ir nedideli šapaliukai geba įryti batono gabalą su visa avižėle taip, kad prireikia net pavargti, kol ją ištrauki.
Kukurūzas ant avižėlės – Nemuno šapalams. Sliekai ir musių lervos – meknėms
Be batono, kartais kauniečiai meškeriotojai naudoja ant avižėlės kabliuko užvertus marinuotus kukurūzus. O štai gyvi masalai – sliekai, musių lervos – populiaresni žvejojant meknes – šapalai ir kuojos juos ne taip gerai griebia, bent jau lyginant su batonu.
Tikintis kuojų, žiobrių ar plakių ant avižėlės su mažesniu kabliuku galima verti uodų trūklių lervų, tačiau šapalus toks masalas domina daug mažiau. Be to, norint sugauti žiobrį, reikia kitaip sureguliuoti ir visą sistemą: dėti trumpesnius pavadėlius, vilkti masalą dugnu ar kelis centimetrus virš jo. O štai šapalus viliojame gerokai aukščiau nuo dugno. Taigi dviejų zuikių vienu metu greičiausiai nušauti nepavyks – teks rinktis, arba gaudyti šapalus, arba žiobrius.
Vėlyvas ruduo ir žiema – geriausias metas gaudyti šapalus didžiosiose mūsų upėse ir atsidžiaugti besibaigiančiu neužšalusio vandens sezonu. Netrukus mūsų lauks sėkmingosios eketės, tačiau kol galime – pasigėrėkime nepakartojamu plūdės šokiu ir kimbančiais stambiais šapalais. Žiemą apie tai galėsime tik pasvajoti.
Žurnalas „ŽvejOK“ , 2014 m.
