Audriau, kaip pradėjote karšius žvejoti spiningu?
Aš meškerioju nuo vaikystės. Didžioji dalis mano žūklių yra spiningavimas. Todėl, kai atsibodo lydekos ir ešeriai, nusprendžiau pabandyti tai, ką retas meškeriotojas bando – sugauti karšį spiningu.
Kur dažniausiai karšius spiningaujate?
Dažniausiai upėse, tekančiame vandenyje, bet esu pagavęs karšių ir ežeruose.
Kur spiningaujant ieškoti karšių?
Kai tik pradėjau šio tipo žūklę, galvojau, kad žvejojant karšius reikia ieškoti gilių duobių, duburių. Dabar galiu pasakyti, kad karšį upėje faktiškai galime sugauti visur. Esu pagavęs karšių tokiose upės vietose, kur iš pirmo žvilgsnio net nenumanytum ten jų esant.
Pakalbėkime apie įrankius. Kokie jie karšių spiningavime?
Visų pirma, reikia pasakyti, kad spiningas ir visi „aksesuarai“ turėtų būti „ultra“ lengvos klasės. Jo ilgis turėtų būti 2,30–2,40 m. Spiningas turėtų turėti įklijuotą, itin minkštą viršūnėlę ir leisti užmesti masalus iki 5 g. Ritė – apie 2000 dydžio, neinercinė su „PE“ tipo pintu valu, pagal japonišką klasifikaciją #0,2. Prie pinto valo rišu iš fluorakarbono pagamintą pavadėlį, kažkur pusės metro ilgio ir 0,14–0,18 mm skersmens. Jo gale rišu itin mažą („000“ dydžio) segtuką.
Kokius dirbtinius masalus griebia karšis?
Aš dažniausiai žvejoju įvairių formų ir spalvų 2,5–4 cm ilgio silikoniniais viliokliais, užmautais ant 6 – 10 nr. kabliukų su „kūlverstuko“ tipo 1–3 g. volframiniais svareliais.
Audriau, o kaip masalus reikia vesti vandenyje, kad juos griebtų karšis?
Čia yra vienas iš svarbiausių aspektų, žvejojant karšius spiningu. Pirmiausia, reikia išmokti upėje „jausti“ mažą masalą ir dugną. Patikėkite manim, tai nėra taip lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: srovė, 2 m gylis ir vos 2 g sveriantis masalas situaciją dar labiau apsunkina. Apie jokius: „į ranką“ ar žiūrint į meškerės viršūnėlę, dugno „pojūčius“ negali būti nei kalbos. Reikia sekti valą, jo išlinkimą, ir „judėjimą“ srovėje.
Pats masalo vedimas gali būti įvairus. Jei masalas turi aktyviai „dirbančią“ uodegėlę, galime jį traukti tradiciškai – „šuoliukais“. Jei masalas „neaktyvus“, suteikiame jam papildomus virpesius su spiningo viršūnėle. Taip pat reikia stebėti, kiek laiko masalas leidžiasi į dugną. Jei per daug ilgai – blogai, reiškia, per daug jį pakėlėme nuo dugno, jei per greitai – taip pat blogai, vadinasi, masalas reikiamai „nedirba“. Taip, suradus tinkamo masalo svorio, jo pakėlimo nuo dugno aukščio balansą, galime tikėtis sulaukti karšių kibimo. Beje, dažniausiai karšis griebia ne ant dugno gulintį, o srovėje „plazdenantį“ masalą.
Kaip „jaučiamas“ karšio kibimas?
Dažniausiai „jauti“, kai kažkas lyg „krepšt“ – prisiliečia prie masalo. Kartais karšis tiesiog „pakimba“ arba „ima“ dar į dugną besileidžiantį masalą. O kartais gali gauti tokį smūgį per nagus, kad atrodo, jog kitame valo gale ne karšis, o tikrų tikriausias šapalas.
Ir, apibendrinus, Audriau, tai kodėl karšis griebia „guminuką“?
Visų pirma, manau, iš smalsumo. Dar vaikystėje žvejodamas karšius plūdine upėje pastebėjau, kaip karšiai reaguoja į prilaikomą srovėje masalą. Panašiai „dirba“ ir srovėje vedamas „guminukas“. Be to, visokie dirbtiniai kirminai karšiui kažkiek primena ir natūralų, jam įprastą maistą.
