Bet... tas nelemtas klausimas nežinia kodėl įstrigo į atmintį ir nieko nepadarysi – vieną gražią dieną ir pačiam parūpo paanalizuoti – ar iš ties daugiau pagaunu dabar, žvejodamas vobleriais, ar seniau, kai žvejodavau vien guminukais? Juk ir tada, ir dabar spiningauju tuose pačiuose vandens telkiniuose, o ir lydekų koncentracija juose ir tada, ir dabar yra labai panaši. Kaip gi yra iš tikrųjų? Perverčiau savo reguliariai vedamus žūklės užrašus – šiokie tokie dėsningumai gal ir krito į akis, bet vis tiek klausimų buvo daugiau negu atsakymų.
Todėl kilo idėja paversti šias dvejones praktiniu eksperimentu, t.y., pažvejoti ten pat tiek vienu, tiek kitu žūklės būdu ir „paklausti“ pačių lydekų nuomonės. Be to, ne paslaptis, kad esu žvejys eksperimentatorius, visada ieškantis „sliekų“ ten, kur jų neturėtų būti. Didžiausią malonumą žūklėje man kelia būtent naujų vietų, žūklės būdų ar masalų „pramušimas“, o būtent šis eksperimentas žadėjo šiek tiek paįvairinti beveik nuspėjamu tapusį žūklės gerai pažįstamuose vandens telkiniuose procesą.
Du spiningai vienoje žvejyboje ar įrankių „rotacija“?
Pirmiausia, norėdamas kuo objektyvesnių duomenį, t.y., žvejoti, kai lydekų nusiteikimas panašus, pabandžiau į žūklę neštis du spiningus ir vieną valandą žvejoti tik tvičingu, kitą – tik „guma“, tačiau nepatiko – baisiai jau nepatogu. Todėl toliau eksperimentavau dienomis – vieną savaitgalį žvejoju tik guminukais, kitą – tik tvičingu. Be to, norėdamas taupyti laiką bei išvengti atsitikinumų, nusprendžiau šiame eksperimente naudoti tik po penketą kiekvienos rūšies masalų, geriausiai pasiteisinusių ankstesnių žūklių metu.
Žinoma, iš keliolikos žūklių, vykusių dviejų metų bėgyje, vargu ar gali daryti kažkokias labai toli siekiančias išvadas, tačiau pridėjus dienoraščių medžiagą, visgi, šiokius tokius dėsningumus, bent jau sau, pavyko pastebėti, galbūt jie bus įdomūs ir skaitytojams.
Šiek tiek apie bandymų „poligonus“
Daugiausia laiko šiuo klausimu eksperimentavau, o kalbant apie praeitus metus – ir tikslingai gaudžiau dviejuose panašaus dydžio, tačiau skirtingos konfigūcijos nedideliuose tvenkiniuose. Kodėl tvenkiniuose, o ne kažkur kitur? Dėl labai subjektyvių priežasčių: pirmiausia dėl to, kad jie užvenkti netoli tėvų kolektyvinių sodų, kur vienokiais ar kitokiais reikalais dažnai tenka važiuoti. Antra –jie yra vos pora dešimčių kilometrų nuo gimtojo miesto Kauno, tad čia gali sau leisti atvažiuoti po darbo ar šiaip tik porai valandų. O be to, per daug metų (žvejoju čia nuo vaikystės) juos pažįstu kaip savo penkis pirštus ir, manyčiau, neblogai žinau, kur dažniausiai tūno vietinės lydekos. Todėl daugiau laiko galėjau skirti pačiam eksperimentui, o ne žuvų paieškomis.
Dar vienas dalykas, nusvėręs tvenkinių naudai – beveik visas sėkmingas vietas čia nesunkiai gali pasiekti nuo kranto ir daugeliu atveju net ir neprirekia brydkelnių, kas tiesiog yra labai patogu – nereikia gaišti laiko valties pūtimui ir t.t.
Pirmasis tvenkinys – šiek tiek gilesnis ir didesnis, vidutinis gylis čia siekia gal 2,5 metro, vandens žolėmis čia vasarą užželia sąlyginai mažesnis jo plotas, dugnas ganėtinai švarus. Viena jo pusė dėl prižėlusių krūmų ir stačių, slidžių, molėtų skardžių yra beveik neprieinama. Gausu čia ir kelmų, nuskendusių šakų ir kito „gero“, reguliariai pasiglemžiančių vieną kitą masalą
Antrasis atvirkščiai – siauresnis ir seklesnis, gausiau priželiantis vandens augmenijos. Džigaujant masalo ant dugno guldyti negali – jis iškart apkimba vandežolėmis. Vandens skaidrumas abiejuose daugiau mažiau vienodas, pavasarį, po liūčių, siekia vos pusę metro, o vėlyvą rudenį, po šalnų – 1,5–2 metrų.
Abu tvenkiniai reguliariai, ypač vasarą, patiria didelį spiningautojų ir mėgėjų žūklauti gyva žuvele spaudimą.
Kalbant apie jų ichtiofauną, be šio straipsnio pagrindinių herojų lydekų, pirmame tvenkinyje vyraujanti žuvis, ir, tikėtina, dažniausias lydekų grobis yra sprindinės kuojytės, o taip pat kartuolės, saulažuvės bei ešeriukai. Antrame tvenkinyje vyrauja praktiškai vient tik ešeriai. Kadangi tvenkiniai nėra dideli, žvejų „presingas“ nemažas, tai nieko nuostabaus, kad čionykštis lydekų standartas tikrai nėra didelis – dažniausiai papuola maždaug nuo 700–1200 g svoro lydekos ir tik retais atvejais pasitako egzempliorių iki 3 kg. Nieko keisto, kad ir eksperimento metu šios ribos nepavyko peržengti, nors, aišku, trūko nedaug.
Be to, ir žuvų kiekiai nėra stebuklingi – vidutiniškai per žūklę papuldavo viena imama ir pusantros neimamo dydžio aštriadantės, tad vertinant bendrais Respublikos mastais, šie vandens telkiniai tikriausiai priskirtini „gana nustekentų“ kategorijai.
Įrankiai ir masalai
Apie įrankius, masalus, žvelgiant vien rašinio temos požiūriu, gal ir buvo galima nekalbėti, tačiau manau, kad ši informacija gali būti įdomi bendrąja prasme visų pirma tiems, kas gaudo tokio tipo vandens telkiniuose.
Žvejodamas ilgesnį laiką ten pat ilgainiui, kaip sako kaimynai rusai, „sposabam naučnava tykanja“ atrenki kibesnius masalus ir pasirenki tokius žūklės įrankius, kurie, tavo galva, labiausiai tam tinka. Be abejo, tiek abu šie spiningavimo būdai yra skirtingi, reikalaujantys skirtingomis savybėmis pasižyminčių įrankių, todėl jiems naudojau skirtingus spiningus. Žinoma, nesu milijonierius ir negaliu sau leisti įsigyti spiningo specialiai tik gaudymui konkrečiame tvenkinyje, todėl teko rinktis iš to, ką turiu.
Žūklei guminukais šiuose tvenkiniuose naudoju ganėtinai ilgą – 9,5 pėdos ilgio (apie 2,92 m) ir light galios (skirtą žūklei nuo 3 iki 11 g masalais) St.Croix „Avid“ serijos spiningą, šiaip jau įsigytą „taikantis“ į Nemuną ir kitas upes. Kodėl? Kadangi iki šiol guminuką šokdindavau tik sukdamas ritę, o ne trūkčiodamas pačiu spiningu, tai toks jo ilgis šiuo atveju teikia šiokius tokius privalumus.
Visų pirma, leidžia plačiau laviruoti, traukiant masalą tarp įvairių žolių kupstų, krūmų ir t.t. Antra – kadangi šaltuoju metu daugeliu atveju būtinas ilgesnis masalo sklendimas, tai žvejojant mažame gylyje, pakėlus ilgą spiningą į viršų, pavyksta šiek tiek „pailginti“ masalo sklendimo pauzę. Na, ir trečia – kartais būtinas itin tolimas metimas, norint pasiekti ties kitu, itin sunkiai prieinamu krantu esančias perspektyvias vieteles, tad juo daug lengviau nusviesti ne itin gerai lekiantį guminuką, užvertą ant itin lengvo galvakablio.
Prie šio spiningo derinu neinercinę 3000 dydžio Daiwa „Certate“ ritę. Įvertinus koto galią, gal daug kam ji atrodytų ir per galinga, bet taip nėra. Didesnė ritė turi platesnį būgną, kuri „prideda“ kelis metrus metimo, o menamas galingesnės ritės minusas – didesnis ritės svoris, gaudant ilgu kotu išsibalansuoja ir jokio diskomforto nejauti. Į jos būgnelį praeitų metų pavasarį suvyniojau storoką, 0,15 mm naujajį „Sufix“ pintą valą.
Kodėl tokį storą ir kodėl būtent šį? Valo storumas, vėl gi, lemia ilgesnį masalo sklendimą, kuris jau minėjau, džigaujant sekliai, yra privalumas, Truputį daugiau galima būtų pakalbėti apie minkštuosius masalus. Per beveik dešimtmetį aktyvaus spiningavimo esu išbandęs kelias dešimtis įvairių guminukų, iš kurių po truputį atsirinkau tuos, kuriuos beveik visada „kanda“ lydekos. Visus juos galite matyti iliustracijose. Visus juos vienija dydis – apie 10 cm bei natūralios ar artimos joms spalvos.
Bus daugiau.
Žūklė +, 2010 m.
