Atsakymą gali sužinoti tik pabandęs, tad spontaniškai, tiesiog vietoje, gimė idėja pasiūlyti Justui tarpusavyje susirungti – jis gaudytų bemasale avižėle, o aš tradicine „balalaika“ – avižėlėmis su gyvu masalu, tačiau gaudyčiau aktyviai, gręždamas eketes ir aktyviai ieškočiau žuvies. Justas mielai priėmė mestą iššūkį, pasiūlęs ir dvikovos datą – savaitės vidurį. Žūklavietę nusprendėme palikti tą patį vandens telkinį – Lampėdžių karjerą.
Trečiadienio rytas pasitiko žemu slėgiu, drebiančia šlapdriba ir vėjo gūsiais. Oras gal buvo ir ne iš maloniųjų, bet varžyboms – pats tas. Užlipti ant karjero ledo kol kas dar nebuvo nesudėtinga – jo pakraščiai atšutę tik gerą pusmetrį. Tačiau, manau, po truputį tai taps problema. Justas jau buvo ant ledo ir žvejojo, tačiau kol kas rezultatai nedžiugino – užkibo vos kelios nedidelės kuojos. Žuvis neaktyvi arba pasirinktoje vietoje jos nėra daug.
Apie 9.30 ryte, lydimi operatoriaus Mindaugo kameros, pradėjome varžybas. Pasirinktoje vietoje, pasak Justo, dugnas nelygus, bet sąlyginai negilus – nuo 2 iki 5 metrų, todėl čia galima buvo tikėtis pačios įvairiausios žuvies bei maksimaliai patogiai žvejoti mūsų gaudymo technikomis.
Įnikome gręžti eketes. Pirmą žuvį, ešerioką, sugavo Justas. Netrukus ir aš „atsidariau“, trečioje ar ketvirtoje eketėje paguldęs ant ledo šimtgraminį dryžuotį ir penkis kart mažesnį jo „vaikaitį“. Toliau viskas klostėsi sunkiau. Viena, kita, trečia eketė – tuščios. Ketvirtoje tuščiai padirbėję aviža pastačiau meškerėlę ant ledo, kad pasiimčiau samtelį ir tuo metu jos sargelis staigiai pakilo. Pirmoji sidabražvynė kuoja suspurdo rankose. Smagu.
Pabandžiau tokiu būdu vėl pagaudyti ir pagavau antrą. Susidaro įspūdis, kad žuvys visiškai neaktyvios – atakuoja tik nejudantį masalą ir tai gali būti mano pasirinkto žūklės gaudymo privalumas. Juk vargu, ar žuvys atakuos Justo nejudinamą avižėlę be masalo? Tačiau atėję operatorius patvirtino, kad ką tik filmavo Justo dvikovą su kažkokia didesne žuvimi, kuri tąkart baigėsi žuvies pergale. Taigi, visgi, jam kažkas irgi kimba. Gal dar ir geriau. Netrukus nuaidėjęs už keliolikos metrų riksmas paskelbė, kad kolega irgi „atsidarė‘ su kuojomis. Taigi, kova žadėjo būti įnirtinga.
Praėjus gerai valandai – pusės paskirto varžyboms laiko – mano savanoris operatorius atsisveikino ir išlėkė į darbus, palikęs kamerą. Sutarėme taip – jeigu Justui užkibs kažkokia didesnė žuvis, laikinai mesiu savo meškerę ir čiupsiu kamerą. Ir iš tiesų – po gerų dešimties minučių išgirdau Justo kvietimą...
Užkibo kažkas tikrai labai smagaus. Pasak jo – labai stambus ešerys. Kol atlėkiau su kamera, dvikova jau ėjo į pabaigą, tačiau vietoje dryžuotų ešerio šonų kameros skydelyje išvydau... pailgą lydekos galvą. Žuvis buvo legalaus dydžio, iš akies, 47 – 48 cm, tačiau neįskaitinė (dabar draudžiama lydekų gaudyti), todėl keliavo atgal į eketę.
Grįžau prie savo meškerės ir su nauju įkarščiu puoliau tikrinti senų ir naujų ekečių. Trečia kuoja, šiandien didžiausia, čiupo avižą su trūkliais, pakeltą pusmetrį nuo dugno, bet tuo viskas ir baigėsi. Toliau rankiojau iš ekečių tik pavienius „cigaretinius“ ešeriukus ir tuos pačius reikėjo ilgokai erzinti aviža, kol jie ryždavosi atakai. Likus gal penkiolikai minučių iki antros valandos pabaigos vėl išgirdau Justo kvietimą įamžinti dvikovą. Šį sykį tikrai užkibo neblogas ešerys, sveriantis, manau, kokius 250 g.
Grįžęs paskutinėmis sekundėmis dar spėjau pagauti vieną „pusė velnio“| dydžio kategorijos ešerioką ir 2 valandų su trupučiu varžybos baigėsi.
Atėjo įdomiausia akimirka – rezultatų skaičiavimas. Varžybų komisija (sudaryta iš dviejų jums žinomų arbitrų) nustatė, kad kiekvienas pagavome po 12 žuvų. Taigi, skaičiaus prasme, galima sakyti, abu žūklės būdai buvo vienodo našumo, tačiau kokybė neabejotinai buvo bemasalės avižėlės pusėje.
Iš mano sugauto laimikio tik penkių žuvų ilgis siekė sprindį ir nusipelnė žuvies pavadinimo– visa kita sudarė „cigaretiniai“ ešeriukai. Tuo tarpu Justas laimikis atrodė visai padoriai – „cigaretinių“ ešeriukų buvo vos du ar trys. Tiek jo kuojos, tiek ešeriai pastebimai buvo stambesni. Jis laimėjo ir didžiausios dvikovos žuvies konkursą. Juo tapo minėtas ešerys. O jei dar prisiminus lydekos kibimą, manau, klausimas, kuris būdas šioje situacijoje buvo našenis, manau, nebeiškyla.
Žinoma, tai tik vienos žūklės viename vandens telkinyje rezultatai. Gali sakyti, kad Justas čia turėjo pranašumą, nes dažnai čia gaudo ir buvo pasidaręs treniruotę. Bet man atrodo, kad jei žuvys būtų tikrai aktyvios – bemasalė avižėlė būtų parodžiusi dar geresnį rezultatą.
Jei atvirai, mane visiškai įtikino bemasalės avižėlės galimybės. Tai iš tiesų įdomus ir labai sportiškas žūklės būdas, kuris net esant prastam žūklės kibimui duoda laimikį. Sakyčiau, jis sujungia blizgiavimo ir avižėlės būdų privalumus ir beveik neturi trūkumų. Nereikia vargti su trūkliais ar kitais gyvais masalais ir jeigu nemėgsti svajingai smaksoti prie vienos eketės ir laukti kibimo, o labiau lakstyti ir pats ieškoti žuvies – jis yra kaip tik tau.
Tad artimiausiuose mano planuose – (pasikonsultavus su kokiu šio būdo guru) įsitaisyti pirmąją bemasalių avižėlių meškerėlę ir dar šįmet pasimokyti jomis žvejoti. Juo labiau, kad dabar prasidėjo vadinamasis paskutinio ledas laikotarpis. Vienas dosniausių laikotarpių kiekvienam žiemos žvejui.
P.S. Šios varžybos nepraėjo ir be kitų netikėtumų. Joms pasibaigus sulaukėme ir iki tol tolėliau karšius bandžiusių gaudyti žvejų dėmesio, tarp kurių buvo senas mano pažįstamas Ričardas Kybartas. Vienas iš pirmųjų Kauno žūklės įrankių prekybininkų ir ilgametis didmeninės prekybos įmonės „Almarijas“ vadovas. Išėjus kalbai apie bemasales avižėles jam pasigyriau, kad ruošiuos ir aš pradėti jomis gaudyti ir kad, matyt, reiks pasiklausinėti draugų Rusijoje, kur galima įsigyti geriausių šių masalų. Šis mano pasakymas, matyt, buvo lyg druskos užbėrimas ant žaizdos, nes iškart sulaukiau klausimo – „o kodėl tu nori siųstis iš Rusijos, jeigu Lietuvoje pasirinkimas ne ką mažesnis? Vien aš jų atvežu jų į mūsų šalį mažiausia pusę tūkstančio rūšių?“
Buvau matęs tokių avižėlių parduotuvėse, bet jau tikrai ne penkis šimtus rūšių, tad drįsau tuo suabejoti. Tad išėjo tokios lažybos – jeigu jų tikrai bus pusė tūkstančio ar daugiau, įdėsiu į šį straipsnį jų nuotraukas. Jei ne – gausiu geriausių avižėlių komplektą pradžiai dovanų. Tad kitą dieną specialiai į firmos būstinę skaičiuoti bemasalių avižėlių. Radome net 646 skirtingas jų rūšis ir teko pripažinti pralaimėjimą bei vykdyti susitarimą. Iš tiesų, mūsų prekybininkai (ar bent jau mano minėtas „Almarijas“) atveža jų nepaprastai daug ir nuo pasirinkimo tiesiog raibsta akys. Tik iš kur žinoti, ką rinktis?
