Jokia paslaptis, kad tik teisingai pasirinkus žūklės metodą ir taktiką, galima tikėtis gerų rezultatų. Kai žuvys maitinasi įnoringai dėl šalto vandens, žūklės metodo ir taktikos pasirinkimas yra lemiantis faktorius, nulemsiantis kiek žuvų spurdės siete po žūklės. Žinoma, kitas faktorius yra žuvų skaičius žūklavietėje ir netoliese. Grįžtant prie fakto, kad vanduo yra šaltas, tikėtis, kad žuvys bus priviliotos jauko iš toli, neverta. Tai tinka tiek žūklės varžyboms, tiek mėgėjiškai žūklei.
Esant stipriam vėjui, žūklė plūdine meškere yra apribota dėl masalo pateikimo. Tai tinka tiek sudurtinei meškerei, tiek visoms kitoms plūdinės atmainoms su ritėmis. Kai vandens temperatūra yra žema, taikias žuvis lengviausia sugauti masalą pateikiant statiškai. Tai tinka kuojoms, plakiams, karšiams ir kitoms taikioms mūsų vandenų žuvims.
Kaip jau turbūt supratote, geriausias įrankis žūklei duotomis sąlygomis – dugninė. Žinoma, jei žūklė tokiomis sąlygomis pasitaikytų varžybų metu, kurių taisyklės draudžia dugninės meškerės naudojimą, tektų kitais būdais „inkaruoti“ sistemėlę ir masalą ant dugno. Visais kitais atvejais dugninė yra optimalus metodas šiomis sąlygomis.
Apibendrinant, kas pasakyta, galima išskirti keturis pagrindinius dugninės privalumus prieš plūdinę:
• Statiškas masalo pateikimas
• Tikslumas
• Kibimo indikacija
• Žuvų lokalizavimas
•
Taigi, turime metodą. Kita užduotis būtų, teisingai pasirinkti žūklės taktiką, siekiant gero rezultato. Žodį „taktika“ čia reiktų suprasti tarsi žūklės veiksmų planą, kuris susidėlioja iš atsakymų į tarpusavyje susijusius klausimus: Kokios žuvys gyvena duotame telkinyje? Kokias žuvis gaudysime? Kokius jaukus ir masalus naudosime? Kokius įrankius ir sistemėles naudosime?
Šiuos teorinius samprotavimus pritaikysiu praktikoje esant duotoms oro sąlygoms.
Žūklavietė
Šiandien aš ant ežero Gunwade, esančio šalia Peterborough miesto Anglijoje, kranto. Kovo pradžia. Ši žiema vidurio Anglijoje buvo gana šalta, lyginant su ankstesniais metais, todėl ir vandens telkiniai vis dar nesušyla. Oro temperatūra šiandien +9 laipsniai pagal Celsijų. Vandens temperatūra tikrai žemesnė už oro temperatūrą, dėl šaltos ir užsitęsusios žiemos.
Gunwade nėra tipinis angliškas komercinis vandens telkinys. Iš tikro šis ežeras primena natūralios kilmės ežerą tiek savo forma tiek žūkle. Ežero plotas viršija 15 ha. ir jis susijungia su upe ir kitu ežeru, taigi žuvis gali laisvai migruoti į ir iš ežero. Gyliai gana vienodi ir vyrauja iki 3 metrų. Vasarą ežeras intensyviai naudojamas vandens sportui. Šiltuoju metų laiku taip pat daug meškeriotojų žūklauja šiame ežere.
Ežeras garsėja lydekomis ir karšiais. Prieš kelias savaites šiame ežere vyko Anglijos Lenkų Meškeriotojų Asociacijos spiningavimo varžybos. Nors tikslių rezultatų organizatoriai nepaskelbė, tačiau užsimenama, kad buvo sugauta ne viena lydeka, o didžiausia buvo lygiai vieno metro ilgio. Taip pat ežere nemažai kuojų ir kuojų–karšių hibridų. Meškeriotojai gaudantys karšius neretai sugauna karpių.
Apžvelgiant taikių žuvų gaudymo varžybų rezultatus ir ataskaitas, kurios vyko šiame ežere, aišku viena – didžiąją dalį meškeriotojų laimikių visada sudarė karšiai. Iš rastų žūklės varžybų rezultatų –didžiausias svoris siekė 80 lb. (virš 36 kg.), o penkių pirmų svorių vidurkis siekė 50 lb. (virš 22 kg.), kuriuos pagrinde sudarė karšiai. Kitos varžybos buvo laimėtos su mažesniais svoriais, tačiau svorius taip pat sudarė karšiai. Taip pat svarbu paminėti, kad geriausias metodas šiame ežere yra dugninė meškerė su šeryklėle.
Kaip žinia, stambios žuvys yra tarsi loterija. Šis sulyginimas ypač tinka žūklės varžyboms. Tačiau šis ežeras yra kitoks. Ežere sąlyginai daug karšių ir juos įmanoma sugauti tiek varžybų metu, tiek meškeriojant mėgėjiškai. Dėl šios priežasties meškeriotojai, gaudantys šiame ežere, paprastai taikosi išskirtinai į karšius. Šiuo atveju ir esant duotoms oro sąlygoms, mano taktika taip pat bus koncentruotis į stambias žuvis – karšius. Tam planuoju skirti apie keturias valandas. Pirmą žūklės valandą planuoju naudoti mažesnius masalus ir galbūt pavyks sugauti smulkesnių žuvų. Tai galėtų būti kuojos ir kuojų–karšių hibridai.
Žūklė šiandien labiau mėgėjiška ir nesivaržau su kitais meškeriotojais, jei tai būtų žūklės varžybos. Taigi, turėsiu daugiau laisvės eksperimentuoti.
Jaukai ir masalai
Ruošiu masalus. Kai vanduo šaltas, labiausiai mėgstu naudoti šį masalų derinį: sliekus ir mažas rožines musės lervas (tarp meškeriotojų dar vadinamos „pinkomis“). Uodo trūklio lervų naudojimas, mano nuomone, darytų daugiau žalos nei naudos šioje situacijoje, nes priviliotų ir labai smulkias žuvis, kurių šiandien norisi išvengti.
Jaukai taip pat paprasti, „Sensas Lake Black“ ir „Sensas Stimul-8 Green“ santykiai maždaug 50% ir 50% atitinkamai. Sudrėkintas šis mišinys turi švelnų kvapą. Žuvų miltų kvapas (nuo „Sensas Stimul-8 Green“) yra daug silpnesnis nei saldus kvapas (nuo „Sensas Lake Black“). Spalva blankiai žalia - tikrai universalus mišinys karšiams bet kuriame vandens telkinyje. Jauko rekomenduoju ruošti nedaug. Pusės kilogramo sauso jauko man turėtų užtekti 5 valandų žūklei. Taip yra todėl, kad naudosiu mažas šėryklas ir taip pat nesitikiu daug kibimų. Žūkle būčiau patenkintas, jei viršūnėlė linktelėtų bent 10 kartų.
Įrankiai
Kaip žinia karšių žūklėje geriausia jaukinti vieną tašką ir laukti kol žuvys suras „jauko stalą“, todėl ruošiu tik vieną meškerę, atsargines meškeres turiu su savimi, tačiau jos lieka dėkluose. Kotą šiandienos žūklei pasirenku „Drennan Method Feeder“ 3,60 m. ilgio su trijų uncijų viršūnėle. Toks viršūnėlės pasirinkimas kai kam gali pasirodyti grubus, tačiau šį mano pasirinkimą lemia kelios priežastys.
Pirma, gaudysiu 50 m. atstumu (atstumas fiksuotas ant ritės būgno valo fiksatoriaus), taigi, kuo kietesnė dugninės meškerės viršūnėlė – tuo lengviau ir tiksliau atliekami metimai. Antra, naudosiu „plauko“ sistemėlę, taigi žuvys pasikirs pačios nuo šėryklos svorio ir viršūnėlės jautrumas neturi įtakos kibimo indikacijai.
Ritė „Daiwa TDM 4012“ su 0,12 mm. skersmens pintu valu. Šėryklas naudosiu 28 g. ir 44 g. „kulkos“ tipo. Pavadėliai 0,15 mm. skersmens, 30 cm. ilgio. Kabliukai 20 numerio „Guru Pellet Waggler“ su „Drennan Pellet Band“ (tai yra 3-5 mm. skersmens, guminis, žiedo formos, aksesuaras) pririštu ant „plauko“.
Sistemėlė – slankiojanti „paternoster“ tipo, su maždaug 5 cm. atvadu ir apie 15 cm. „kasele“. Prie „kaselės“ tvirtinasi dugninės meškerės sistemėlėms skirta guma (angliškai „feeder gum“) ir prie jos pavadėlis. Sistemėlė surišta naudojant 0,24 mm. „fluorocarbon“ tipo valą, kuris yra labai standus ir tai sumažina susipainiojimo tikimybę. Taip pat yra manoma, kad šis valas nematomas žuvims, tačiau man svarbiausia, kad jis standus. Svarbu pabrėžti, kad sistemėlėje naudoju „feeder gum“. Šiuo atveju ši guma yra būtina nes amortizuos stambios žuvies smūgius. Pintas valas, kaip žinia, amortizacinėmis savybėmis visai nepasižymi.
Žūklė
Pradedu žūklę be startinio jaukinimo. Iškart pradedu meškerioti, užmesdamas vieną šėryklą su 5 ar 6 sukarpytais sliekais ir ant kabliuko trys rožinės musės lervos. Jos uždedamos ant „plauko“ naudojant specialų įrankį skirtą peletėms uždėti ant „pellet band“. Po kiekvieno metimo užfiksuoju laiką ir pirmą valandą planuoju permetinėti kas 10 minučių. Tai turėtų padėti suprasti, kaip aktyviai žuvis maitinasi. Vėliau, esant reikalui, permetinėjimo dažnumą galėsiu pakeisti.
Užmetus trečią kartą ir palaukus apie šešias minutes sulaukiu gražaus kibimo. Paėmęs meškerę į rankas jaučiu žuvies smūgius, tačiau iš karto aišku, kad tai ne karšis. Ištraukus žuvį paaiškėja, kad tai kuojos-karšio hibridas, sveriantis gerus 200 g. Puiki pradžia! Šios žuvys nors ir negali daugintis yra vertinamos Anglijos meškeriotojų dėl to, kaip stipriai priešinasi užkibusios.
Kito kibimo sulaukiu užmetus penktą kartą ir praėjus vos minutei po užmetimo. Dar vienas kuojos–karšio hibridas suspurda sietelyje. Vėl sukarpau 5–6 sliekus ir padarau tarsi jauko ir sliekų sumuštinį šėrykloje. Užmetus ir praėjus nepilnai dviem minutėms sulaukiu agresyvaus kibimo. Po tokio kibimo akimirką manau, kad tai galėtų būti karšis. Pajutus staigius žuvies smūgius pasidaro aišku, kad klydau. Dar vienas sidabrinis kuojos–karšio hibridas nugalėtas puikuojasi graibšte.
Sulaukus dviejų greitų kibimų, teisinga manyti, kad žuvis susirinko į jaukinimo vietą ir kibimai turėtų sekti vienas po kito. Tačiau taip neatsitinka šį kartą. Nesulaukiu greito kibimo. Po maždaug penkių minučių sulaukiu kitokios kibimo indikacijos. Panašu, kad stambesnė žuvis užkliuvo valą su peleku. Lyg įtemptą valą kažkas perbrauktų pirštu. Tai sunku paaiškinti, bet pintu valu tokį kibimą galima gana lengvai atskirti nuo tikro kibimo, kai žuvis tempia valą su masalu ir kabliuku burnoj.
Laukiu toliau. Dar seka keli netikri kibimai, kai žuvis užkliūva valą pelekais. Praėjus 10 minučių ateina laikas permesti. Ištraukus sistemėlę įsitikinu, kad masalas nepaliestas. Tai keista, nes esu tikras, kad trys mažos rožinės musės lervutės turėtų būti tai ką karšis turėtų lengvai pamatyti ant dugno ir mielai įsiurbti.
Užmetu dar kartą nekeisdamas masalo. Panašūs dalykai kartojasi. Per 10 minučių nesugaunu žuvies, tačiau viršūnėlė linkčiojo tris ar keturis kartus nuo netikrų kibimų. Pasidaro aišku, smulkesnės žuvys pasitraukė iš jaukinimo vietos, dėl to kad susirinko stambesnės žuvys. Tačiau stambesnė žuvis nenori masalo, kurį joms siūlau.
Keičiu masalą. Ant kabliuko sliekas. Masalas užveriamas ant „plauko“ naudojant karpininkų naudojamą adatą. Šėryklos turinio nekeičiu: keletas sliekų ir šiek tiek jauko. Vėl keletas netikrų kibimų. Po maždaug 7 minučių sulaukiu aiškaus kibimo. Karšis! Puikiai jaučiu lėtus karšio dunksėjimus. Po neilgos kovos apie kilogramą sveriantis gražuolis prisijungia prie savo pusbrolių sietelyje.
Panašu, kad karšiai maitinasi. Ant kabliuko vėl užveriamas sliekas ir šeryklėlė greit skrieja atgal į vandenį. Praėjus maždaug 8 minutėms dar vienas aiškus kibimas. Ir vėl karšis! Deja, po trumpos kovos žuvis atsikabina. Nenusimenu, nes tikiu, kad tai nebuvo paskutinis karšio kibimas šiandien.
Ant kabliuko veriamas kitas sliekas, šeryklėlė mikliai užpildoma jauku bei karpytais sliekais ir visa tai skrieja link jaukinimo vietos. Kibimas seka prieš pat permetant, t.y. po maždaug 10 minučių. Šįkart tai kuojos-karšio hibridas. Įdomu ir tai, kad nebuvo nė vieno netikro kibimo. Turbūt karšių būrelis pasitraukė. Nusprendžiu šiek tiek daugiau pajaukinti su viltim, kad karšiai sugrįš. Užmetu sistemėlę ir laukiu tik tris minutes. Tai kartoju tris kartus ir po to vėl grįžtu prie 10 minučių laukimo.
Pateikus šiek tiek jauko sulaukiu agresyvaus hibrido kibimo. Sunku patikėti, kad sąlyginai smulki žuvis sugeba praryti visą slieką su kabliuku ir po to lenkia viršūnėlę tarsi karpis. Smagu su šiomis žuvim kovoti. Teko girdėti, kad kituose telkiniuose jie užauga iki 2 kg!
Po kito metimo vėl pakertu karšį. Šiek tiek mažesnis nei pirmasis, bet nė kiek ne mažiau džiuginantis laimikis. Panašu, kad karšiai sugrįžo. Stengiuosi kuo greičiau užmesti, nes tikiu, kad sulauksiu greito karšio kibimo.
Kibimas ir karšis! Jaučiu, kad žuvis nėra stambi tačiau priešinasi daug stipriau nei pirmieji du. Po šiek tiek ilgesnės kovos dar vienas karšis guli graibšto dugne. Panašu, kad ši žūklė vystosi daug geriau nei tikėjausi!
Sistemėlė greit keliauja į jaukinimo vietą. Praėjus 10 minučių nesulaukiu kibimo. Jokių kibimo požymių. Bandau vėl greitai sumesti tris šėryklas. Lygiai taip pat kaip ir prieš tai, kas davė gerą rezultatą – du karšius iš eilės.
Po pirmų 10 minučių nesulaukiu kibimo. Permetu. Po kelių minučių dugninės viršūnėlė ima gana stipriai virpėti. Paėmus meškerę panašu, kad dar vienas hibridas susigundė slieku. Keičiamas sliekas, šeryklėlė užpildoma karpytais sliekais ir jauku. Užmetus laukiu 10 minučių be kibimo. Kartoju procedūrą - ištrauki, permeti, lauki. Nusprendžiu daugiau nejaukinti dažniau nei kas 10 minučių šioj situacijoje, nes tikiu, kad jaukinimo taške dar turi būti likę jauko.
Dar po kelių 10 minučių serijų be kibimo sulaukiu gražaus kibimo, kai meškerės viršūnėlė atsileidžia. Švelniai pakirtus jaučiu, kad tai tikrai karšis. Ir panašu, kad stambus, nes juda lėtai ir jaučiasi, kad žuvis sunki. Po atkaklios kovos pamatau žuvį pakrantės seklumoje – stambus karšis. Gerokai virš dviejų kilogramų. Pavyksta žuvį pasemt graibštu pirmu bandymu! Tai bent laimikis! Po trumpos fotosesijos karšis keliauja į sietelį, o sistemėlė atgal į jaukinimo tašką. Vakarėja, tai prieš sutemstant tikiuosi sugauti dar didesnių gražuolių.
Deja, tolimesnių pastangų rezultatas – vienas kuojos–karšio hibridas. Laikas baigti žūklę ir paleisti žuvis kol dar šviesu. Be jokių abejonių sugrįšiu į šį telkinį, kad pakovočiau su auksašoniais. Ypač bus įdomu, kai vanduo atšils.
Žūklės rezultatas – 7 kuojų–karšių hibridai ir 4 karšiai. Bendras svoris – maždaug 7 kilogramai. Nekalbant apie skaičius – įsimintina žūklė, apie kurią su malonumu pasakosiu savo draugams.
