Prisipažinsiu, mintis pabandyti sugauti komerciniuose telkiniuose gyvenantį upėtakį kilo ne man pačiam, o buvo pasiūlyta gerbiamo meškeriotojo ir autoriaus Daliaus Rakučio. Anot Daliaus, vaivorykštinių upėtakių žūklė komerciniuose vandens telkiniuose pastaraisiais metais Lietuvoje ypač išpopuliarėjo, nes ji įdomi ir sportiška. Taigi, paragintas nusprendžiau ir pats pabandyti nutverti vieną kitą taškuotį, viename iš Angliškųjų komercinių vandens telkinių. Jeigu kalbant konkrečiai – Redbridge Lakes, kurie telkšo Londone.

Įtariu, skaitytojai prisimena mane iš rašinių apie taikių žuvų gaudymą plūdine ar dugnine. Turbūt pamanysite, ką šitas „pirmokas“ turi pasakyti apie tai ko neišmano? Nors ir tikrai nelaikau savęs užkietėjusiu spiningautoju, tačiau vis dėl to, manau, turiu kai ką pasakyti ir šia tema.

Šį pasakojimą suskirstysiu į dvi dalis: „Saugok žuvį“, kur papasakosiu šiek tiek apie vaivorykštinių upėtakių žūklės komercializaciją, žuvų priežiūrą, situaciją su šia žūkle Anglijoje ir panašiai; „Galvok, kaip muselininkas“ dalyje praktiškai papasakosiu apie savo bandymą pergudrauti vaivorykštinį upėtakį, jau minėtame vandens telkinyje.

Saugok žuvį

Šiek tiek paskaitinėjus, galima daryti išvadą, kad vaivorykštinių upėtakių žūklės komercizacija įvyko jau daugiau kaip prieš 100 metų JAV. Ten įkurtos pirmosios vaivorykštinių upėtakių veisyklos, išvystyta transportavimo sistemos technologija ir taip toliau. Netrukus šių žuvų veisyklos įkurtos ir kituose žemynuose.

Mano žiniomis, Anglijoje, komercinė vaivorykštinių upėtakių žūklė taip pat buvo labai populiari iki tol kol, dideliu greičiu išpopuliarėjo kitokio tipo komerciniai telkiniai – karpynai. Tai įvyko maždaug prieš 20 metų.

Dailus komercinis upėtakis
Dailus komercinis upėtakis
© Andrius Lekstutis

Žinoma, daugumoje tų upėtakinių vandens telkinių buvo leidžiama meškerioti tik museline. Žuvies paleisti taip pat nebuvo galima – buvo būtina ją nudobti ir suvartoti. Iš komercinės pusės – tai suprantama, kai uždedamas žuvų skaičiaus limitas per meškeriotoją. Tuomet meškeriotojas sugavęs tą skaičių žuvų turi baigti žūklę. Čia tas pats kas kavinėje – personalas nenori klientų, kurie visą dieną užima kėdę su vienu puodeliu arbatos! Šiuo metu Anglijoje, komercinių vandens telkinių, kur galima pameškerioti vaivorykštinių upėtakių nėra daug. Dauguma buvusių upėtakinių vandens telkinių yra tapę karpiniais. Likusieji vandens telkiniai dažnai priklauso uždariems klubams, o viešų vandens telkinių yra tikrai vienetai. Dar mažiau tokių, kur būtu galima meškerioti upėtakius spiningu, o ne museline. Na, bet užteks apie istoriją – pakalbėkim apie pačią žuvį.

Vaivorykštinis upėtakis yra šaltą vandenį mėgstanti žuvis. Anot ichtiologų, ši žuvis geriausiai jaučiasi vandens temperatūrose žemesnėje nei +10 laipsnių pagal Celsijų. Svarbu paminėti, kad vaivorykštinis upėtakis lengviau prisitaiko prie prastesnių aplinkos sąlygų nei kitos lašišinės žuvys – ne veltui šią rūšį įmanoma aklimatizuoti net nedideliuose prūduose. Vis dėl to, norint pagautą upėtakį paleistį, su didele tikimybe, kad jis išgyvens reiktų laikytis keleto elementarių taisyklių. Pirmiausia, kabliukai turi būti be užkarpėlių.

Antra, laikyti sugautą žuvį ne vandenyje kuo trumpiau. Tai priklauso ir nuo aplinkos temperatūros – kuo šilčiau, tuo trumpiau reiktų laikyti žuvį be vandens. Kalbant skaičiais – sakykim, aplinkos temperatūrai esant +5 pagal Celsijų, upėtakis turėtų ištverti be vandens 1 minutę. Jei norite nusifotografuoti su laimikiu, laikykite žuvį graibšte vandenyje kol viskas paruošta ir tik prieš pat paspaudžiant kameros mygtuką, ištraukite žuvį iš vandens nuotraukai. Galiausiai, prieš paimant žuvį į rankas, rekomenduotina rankas sušlapinti ar net kiek palaikyti vandenyje, kad jų odos temperatūra būtų kuo artimesnė žuvies temperatūrai.

Galvok, kaip muselininkas

Taip šią rašinio dalį pavadinau dėl labai paprastos priežasties. Žūklės metu, kai ėmiau galvoti, kaip upėtakius gaudo muselininkai ir pritaikiau tas žinias spiningaudamas – rezultatas buvo gana greitas. Na, bet apie viską iš pradžių.

Taigi, viena gruodžio šeštadienio rytą pasičiupau LRF klasės spiningėlį ir nulėkiau į jau minėtą Redbridge Lakes komercinį. Ten jie turi du barankos formos ežeriukus, o jų gylis tik maždaug 1,5 m. ir viename iš šiemet įžuvino keliais šimtais vaivorykštinių upėtakių. Iš tikro šį komercinį žinau gana gerai – vasarą ir rudenį ten dažnai dalyvauju žūklės varžybose, žinoma, gaudėme tuomet karšius, meknes ir t.t., bet ne upėtakius.

Kelios pastarosios naktys prieš žūklę Anglijoje buvo tikrai sąlyginai šaltos; iki -2 laipsnių pagal Celsijų. Taigi, vanduo šiuose sekliuose ežeriukuose buvo itin šaltas – spėju 4-6 laipsniai. Vanduo ežeriukuose pasidarė itin skaidrus – galima matyti dugną nekelą metrų nuo kranto. Nieko panašaus į tai, koks drumstas vanduo buvo vasarą. Žinoma, mano supratimu, plėšrūnų žūklėje skaidrus vanduo yra privalumas.

Taigi, tokiomis sąlygomis nusprendžiau naudoti mažiausius turimus žuvytės imitacijos guminukus 3-4 cm. ilgio su lengvučiu 1 g. „čeburaška“ tipo svareliu ir 10 nr. kabliuku. Bandžiau įvairias spalvas: ryškias (rožinę, baltą), maskuojančias (tepalo, beveik skaidrius). Spėkite kuri veikė geriausiai? O gi nė viena! Bandžiau įvairias, man žinomas pravedimo technikas. Nesvarbu ką, dariau (o gal reiktų sakyti, ko nedariau ar kažką dariau ne taip?) niekas neveikė. Situacijose, kai jautiesi, liaudiškai sakant „ne savo rogėse“, o ir rezultato nėra, pasiduoti labai lengva.

Tuomet ėmiau galvoti, kaip upėtakius meškerioja muselininkai ar bent jau ką teoriškai esu matęs, skaitęs ar girdėjęs – pats niekada nesu muselinės paėmęs į rankas. Mano žiniomis, muselininkai naudoja labai dailiai surištas museles, kurių pagalba apmulkina upėtakį. Dar pagalvojau, kad tos muselės dažnai būna sąlyginai mažos – 1-2 cm. Pats tuo tarpu tą dieną naudojau nors ir mažus guminukus, tačiau vis dėl to, jie buvo per dideli ar bent jau upėtakiai jų nenorėjo tą dieną. Tuomet į galvą ir toptelėjo mintis – reikia mažesnio masalo, kuris imituotų vabzdį ar panašiai!

Netrukus jau kuičiausi automobilio bagažinėje ieškodamas guminių musės lervas imituojančių guminių masalų, kuriuos gana dažnai naudoju meškeriodamas method tipo šeryklėlėmis. Kai mažą dėžutę su jais suradau, mikliai susirišau paternoster tipo sistemėlę, kurios vienoje atšakoje 12 nr. kabliukas su ant jo užverta raudona dirbtine musės lerva, o kitoje atšakoje 2 g. svarelis.

Įvairių formų ir spalvų dirbtinės musės lervos
Įvairių formų ir spalvų dirbtinės musės lervos
© Andrius Lekstutis

Vėl nupėdinau prie ežeriuko ir užmečiau. Pirmo pravedimo pabaigoje, sulaukiu poros atsargių tekštelėjimų, tačiau žuvis nepasikerta. Ne jau tai miražas? Darau naujus pravedimus, su viltim „iškrapštyti“ tą žuvelioką, kuris sukinėjasi aplinkui. Po eilės metimu, netoli kranto pamatau tarsi juodą padorios žuvies siluetą, plaukianti išilgai kranto linijos. Greit suvynioju savo sistemėlę ir užmetu žuviai masalą po nosim – tik pokšt ir „sėdi“ iškart!

Kova su upėtakiu netruko ilgai – gal net kiek nusivyliau – tikėjausi „žvakių“ ir panašiai, kaip esu matęs per televizorių. Na, o jei kalbant rimčiau – džiūgavau kai sielyje puikavosi nedidelis, gal 500 g. sveriantis margis. Tai pirmasis mano vaivorykštinis upėtakis ir dar mačiau, kaip jis čiupo masalą – jėga! Taip pat smagu, kad masalo pakeitimas pasiteisino! Iš tikro, tokio greito rezultato nesitikėjau, ypač kibimo pirmu metimu. Na, tačiau beveik visada taip būna – jei užkimba žūklės pradžioje, žūklė būna nekokia.

Storų meknių taip pat pasitaikė duotame ežeriuke
Storų meknių taip pat pasitaikė duotame ežeriuke
© Andrius Lekstutis

Panašiai ir buvo – neprilupau kibirų upėtakių. Dar tą dieną dar sugavau porą upėtakių, padorią meknę, poros kibimų nerealizavau ir kartą žuvis „nulupo“ kabliuką su masalu nuo 0,13 mm. skersmens fluoro valo. Dar pora ešeriukų vijosi masalą. Vis dėl to, esu įsitikinęs, kad būtent radikalus masalo pakeitimas man padėjo sulaukti tų 10 ar panašiai kibimų.

Parodoma kaip dirbtinė musės lerva turėtų būti užveriama ant kabliuko.
Parodoma kaip dirbtinė musės lerva turėtų būti užveriama ant kabliuko.
© Andrius Lekstutis

Dar šiek tiek apie šį masalą. Tai yra guminiai masalai Drennan Buoyant Maggot, kurie imituoja musės lervas tiek dydžiu, tiek spalva. Šios dirbtinės musės lervos parduodamos įvairių spalvų ir pakelyje būna net šiek tiek skirtingų formų lervučių.

Verta paminėti, kad šie masalai taip pat yra pludrūs, o įtaisius jas ant padoraus dydžio kabliuko, masalas lėtai skęsta. Žinoma, galima naudoti mažesnį kabliuką ir didelę lervą – tuomet masalas lėtai kils. Kitaip tariant – eksperimentavimo galimybės, kai kalba eina apie šio masalo pateikimo būdą, yra labai plačios. Taigi, kai meškeriosite įnoringus vaivorykštinius upėtakius – išbandykite ir jūs kažką neįprasto, galbūt tai pavers jūsų tamsią dieną, šviesia.

Kablys.lt

Žiema, ežerai ir spiningas

2020-01-14 18:18 Pasidalijimų 155

Ešerių žūklė sudurtine

2019-12-09 08:20 Pasidalijimų 35

Plekšnių žvejyba pagal ichtiologą

2019-12-16 10:10 Pasidalijimų 53

Su velke paskui „žiemines“ lydekas

2019-12-09 16:24 Pasidalijimų 536 Komentarų 2