Kokiu tempu traukti masalą? Pirmas būdas – lėtai. Kai nu­rimsta ratilai, kuriuos vandens paviršiuje sukelia užmestas ma­salas, paviršinis vobleris staigiu meškerykočio truktelėjimu paplukdomas į priekį 30-50 cm. Tada luktelima, kol masalo sukeltos bangelės beveik nurims, vėl truktelima ir t.t. Manev­rai kartojami, kol masalas „nudygsniuoja” per visą plotą, ski­riantį spiningininką nuo voblerio užmetimo taško. Kartais tarp didesnių šuoliukų įterpiami trys keturi mažučiai, kurių žings­nis – 5-10 cm. Galima tiesiog vienoje vietoje pavirpinti masalą, kad nuo jo sklistų smulkios bangelės.

Antras būdas – greita pa­viršinio masalo eiga. Paviršinis vobleris tada traukiamas beveik be sustojimo, kad keltų kuo daugiau triukšmo ir purslų. Ypač sėkmingas – greitas, tačiau pulsuojantis tempas. Iš šono atro­do, kad masalas ima prarasti greitį, o po kelių sekundžių – vėl įsibėgėja. Po tokių triukų net ir sočiausiai lydekai kyla noras sumedžioti įkyrų ramybės drumstėją.

Norint sėkmingai valdyti paviršinį voblerį, reikia pasirinkti tinkamą meškerykotį. Rekomenduojami vienarankiai spinin­go meškerykočiai, kurių stangrumas yra skirtas žvejoti viduti­nio svorio masalais.

Meškerykočių ilgis – nuo 1,80 iki 2,20 m. Spiningo ritę galima rinktis pagal norą, tačiau žvejojant sunkesniais nei 15 g paviršiniais vobleriais šiam žūklės būdui pa­rankesnė yra multiplikatorinė ritė. Beje, ne tik todėl, kad nau­dojantis tokiu įrankiu patogiau vynioti šuoliuojančiu tempu valą, bet ir todėl, jog žūklės paviršiniais masalais geriausias yra pintas valas. Vienagysliai valai palyginti greitai ima skęsti (juos rekomenduojama prieš žūklę sutepti silikoniniais preparatais), o pintas valas puikiai laikosi vandens paviršiuje. Tad galima pa­naudoti plonus pintus valus, kuriuos žuvys sunkiau pastebi.