Papasakosiu trumpą žūklės istoriją, kuri galėjo pasibaigti nesėkmingai. Bet apie viską nuo pradžių.
Vieną vasaros šeštadienį sulaukiu draugo Evaldo skambučio – siūlo važiuoti pameškerioti karšių metodu į telkinį šalia Kembridžo, kurį jam parodžiau. Sunku atsisakyti pasiūlymo pameškerioti, bet nusprendžiau, kad metodu šįkart meškerioti nenoriu. Rinksiuosi waggler'į! Sutariame, kad Evaldas atvyks prie ežero ankščiau, šiek tiek po pietų, o pats prisijungsiu gerokai vėliau.
Ateina metas pajudėti link žūklavietės ir man – kelias netolimas, gal 30 minučių greitkeliu. Prieš išvažiuodamas susisiekiu su Evaldu, kuris jau keletą valandų meškerioja. Naujienos nekokios – per visą tą laiką nesugavo nė žuvies. Gal būt kai kuriuos meškeriotojus tokios naujienos atbaidytų, tačiau man kaip tik įdomu pabandyti, ką įmanoma sugauti naudojant kitokį žūklės būdą.
Apie 17 valandą pagaliau prie vandens telkinio ir aš. Įdomu pastebėti, kad ežeras gerokai nusekęs nuo paskutinio karto, kai jį čia lankiausi. Vandens lygis nukritęs apie 30 cm.
Nuskubu pasisveikinti ir pasikalbėti su Evaldu. Rezultatas panašus – tik vienas karšiukas susidomėjo jo siūlomais masalas gaudant method'u. Palinkėjęs Evaldui gero kibimo vakarėjant, nuskuodžiu ruoštis ir pats. Įsikuriu 30–40 metrų nuo jo.
Jaukai ir masalai
Mano jaukai ir masalai šiandien patys paprasčiausi. Jaukui naudosiu 2 kg. patikrinto Sensas Stimul-8 Green. Taip pat apie pusę kilogramo trintų ir kepintų kanapių. Jauką šaudysiu laidyne, tačiau neperdrėkinu jauko tiek, kad jauko rutuliai sudužtų vos tik atsitrenkę į vandens paviršių. Nors ežero gylis tik iki 1,5 m., tačiau nenoriu jauko debesies viršutiniuose vandens sluoksniuose. Šiame vandens telkinyje jaučiama paviršinė srovė, kuri mūsų jauko daleles nuneštų toli nuo jaukinimo vietos.
Nepatikėsite, bet ant kabliuko dėti turiu tik vieną pasirinkimą – kukurūzą! Žinoma, toks pasirinkimas yra logiškas. Žinau, kad čia gyvena galybė kuojų, todėl musės lervų, uodo trūklio lervų ir net sliekų naudojimas neturi didelės prasmės, jei noriu sugauti karšių. Taigi, turiu tik vieną masalą, tačiau, tikiu, kad teisingą. Apibendrinus, jaukų ir masalų staliukas gana kuklus.
Įrankiai
Renkuosi paprastus ir laiko patikrintus įrankius, prie kurių esu pripratęs. Eksperimentams tiesiog neturiu laiko. Pradedant nuo koto – Drennan I.M.9 Classic. Tai 3,9 m. ilgio kotas, kurio konstrukcija gana įdomi – jis susideda iš 2, 1,80 m. dalių ir apatinės rankenos dalies. Tokį kotą patogu laikyti paruoštą su rite ir valu pravertu pro žiedus. Ritė Daiwa TDM 2508 ir ant jos būgno suvyniotas 0,18 mm. Daiwa Hyper Sensor pagrindinis valas.
Sistemėlė gana techniška. Prie pagrindinio valo kilpą į kilpą būdu pritvirtina apie 2 m. 0,24 mm. fluorokarboninio valo atkarpa, ant kurios sumontuota visa sistemėlė. Storas fluorokarboninis valas sistemėlėje sumažina susipainiojimo tikimybę. Sistemėlę sudaro Cralusso Waggler Adaptor, prie kurio tvirtinamas 4 g. Cralusso Rocket Light waggler'is. Paminėsiu, kad šios plūdės apačioje yra priklijuota lydmetalio vielos atkarpa, kad sumažinti reikiamų svarelių masę ant valo. Toliau, einant link kabliuko, yra 4 10 nr. svareliai ir dar toliau 14 nr. Preston Innovations Mini Match suktukas. Prie suktuko tvirtinsiu 16 arba 14 nr. Drennan Silverfish Maggot kabliukus pririštus ant 15 cm. 0,10 mm. skersmens Drennan Supplex fluorocarbon valo.
Žūklė
Laidyne tiksliai sušaudau 10 jauko rutulių į jaukinimo vietą. Tikslumas pasiekiamas užmetus sistemėlę toliau nei pasirinkta žūklės vieta ir užklipsavus valą ant ritės valo fiksatoriaus. Valas tarp meškerės ir plūdės yra paskandinamas ir rutulius tuomet stengiamasi šaudyti ant plūdės laikant meškerę rankose. Žinoma, tame yra daugiau niuansų nei šiuose keliuose sakiniuose, bet tikslumas atsiranda praktikuojantis.
Paminėsiu, kad valą paskandinti meškeriojant waggler'iu būtina. Kitaip net ir lengviausias vėjas ištemps „arką“ ir sistemėlė bus nešama. Valą daug lengviau paskandinti, jei ant jo užpilama indų ploviklio. Tokiu būdu nuo valo pašalinami riebalai ir kitos plūdrios medžiagos.
Gylis žūklavietėje apie 1,50 metro. Mano sistemėlė sureguliuota taip, kad masalas su kabliuku ir apie 10 cm. valo virš jo gulėtų ant dugno.
Ant kabliuko užveriu kukurūzą ir užmetu. Plūdė dideliu greičiu neria turbūt nepraėjus nė dviem sekundėm, pakertu, tačiau aname gale nieko. Ištraukiu, masalo nėra. Vėl uždedu kukurūzą ir vėl užmetu. Kibimas iškart ir labai agresyvus. Kertu ir vėl nieko. Įtariu, kad pulkas kuojų susirinko po startinio bombardavimo ir siaučia mano jaukinimo vietoje. Gal joms kepintos kanapės susuko galvas? Greičiausiai kanapės čia nieko dėtos, jų čia tiek daug kad jos ryja viską iš eilės tik va didelį kukurūzą ne iškart pavyksta praryt.
Dar po kelių tuščių pakirtimų pagaliau pakertu pirmąją gražią kuoją. Nors ir ne karšis, tačiau priešinosi ji smagiai. Pasigrožėjus pirma žuvimi, paleidžiu ją į sietelį ir meškerioju toliau.
Paminėsiu, kad šiandien jaukinu papildomai maždaug kas 20–30 min. laidyne „nušaudamas“ vieną jauko rutulį. Tokiu būdu užtikrinu, kad jaukinimo vietoje visada yra šiek tiek jauko. Jei jaukas šiek tiek apdžiūsta, naudoju Sensas purkštuvą, kad jauką šiek tiek sudrėkinti.
Meškerioju toliau. Vėl seka eilė tuščių kibimų. Nusprendžiu surasti mažą kukurūzą ir uždėti jį ant kabliuko. Tiesiog, įdomu ar tai išspręstų pakirtimo problemą. Užmetus vėl greitas kibimas ir pakertu nedidelę kuoją pirmu bandymu. Bandau dar kartą mažą masalą ant kabliuko. Šįkart nepakertu. Bandome dar kart, vėl nepakertu. Po to pakertu gal dvi kuojas iš eilės. Išvada – mažesnis masalas padidina pakirtimo procentą, tačiau problemos neišsprendžia. Tačiau, šis eksperimentas labiau buvo skirtas įsitikinti, kad šitie greiti kibimai yra kuojų.
Dabar reikia sugalvoti, kaip išvengti kuojų. Galvoje kirba dvi mintys: pirma, didinti kabliuką ir verti du kukurūzus ant jo; antra, ignoruoti greitus kibimus, t.y. nekirsti bent 10 sekundžių po užmetimo, nors plūdė ir rodytų aiškų kibimą. Pirmosios minties atsisakau, dėl karšių dydžio. Jie čia siekia apie kilogramą, todėl du kukurūzai gali būti per didelis masalas. Antroji mintis, atrodo priimtinesnė, nes tikiu, kad daugumą nepakirstų kibimų, kai ištraukdavau tuščią kabliuką sukeldavau pats. Tai yra kirtimo metu kukurūzas buvo nuplėšiamas nuo kablio, o ne kuojos juos nuvalgė.
Taigi, bandau pirmąją idėją. Užveriu normalaus dydžio kukurūzą ir užmetu. Plūdė iškart ima šokti fokstrotą: nardo dideliu dažniu, yra nešama į vieną pusę, po to sustoja kelioms sekundėms. Imu galvoti, gal kukurūzo ant kabliuko jau nėra? Tačiau plūdės šokis vėl prasideda. Taigi, galiu daryti išvadą, kad kuojos nesugeba nuplėšti kukurūzo nuo kabliuko, nes po pauzės vėl sekė kibimas. Dar po kelių akimirkų plūdė nustoja rodyti bet kokį kibimą. Dar po kelių akimirkų keletas 10 nr. svarelių panardina plūdės anteną dar šiek tiek giliau.
Panašu, kad kabliukas pagaliau pasiekė dugną. Tik ar ant jo kas nors yra? Nusprendžiu ištraukti sistemėlę, kad įsitikinti, kad viskas suveikė kaip maniau. Ir ką jūs manote, ant kabliuko puikiausiai „sėdi“ nė kiek neapkramtytas kukurūzas! Pakartoju procedūrą dar kartą – vėl tas pats. Išvada, suradau būdą, kaip išvengti greitų kuojų kibimų, dabar tik reikia sulaukti karšių.
Užmetu. Ignoruoju visus kibimus vos tik užmetus. Pagaliau svareliai „užsiregistruoja“ ant plūdės antenos ir laukiu karšio. Po kelių minučių kibimas, kai plūdė panardinama. Kirsdamas tikiuosi karšio, tačiau tai dar viena graži kuoja.
Veriu naują kukurūzą ir užmetu. Netrukus Evaldas aplanko mane, kad įsitikintų, kad karšiai šiandien nekimba ne tik jam. Jis daugiau kibimų neturėjo. Panašu, kad jo galvoje jau rezgasi mintis baigti žūklę ir važiuoti namo. Šnekučiuojantis plūdė vėl neria po vandeniu. Gal šįkart karšis? Deja, dar viena kuoja susigundė kukurūzu.
Evaldas palieka mane toliau kovoti su kuojomis ir pats nupėdina link savo žūklavietės. Toliau laukiu karšio kibimo. Lėtas kibimas, pakertu ir aname gale tikrai karšis – pagaliau! Jaučiu gana didelį svorį aname gale ir lėtus dunksėjimus, tikrai nesupainiosi su jokia kita žuvim. Po kelių akimirkų pasemiu graibštu apie kilogramą sveriantį auksašonį. Karšis papildo kompaniją kuojoms sietelyje, o pats skubu užverti kitą kukurūzą ant kabliuko ir permesti.
Laukdamas kito kibimo bandau prisiminti, kaip kibo ką tik ištrauktas karšis. Kibimas buvo visai kitoks nei visi kiti šiandien. Plūdė tiesiog lėtai (per dvi ar tris sekundes) paniro vertikaliai. Ši informacija gali būti svarbi, nes šiek tiek kuojų kibimų sulaukiau ir kai jos paima masalą ir nuo dugno nardindamos plūdę greitai. Bandysiu išvengti kuojų, kai jos ima masalą nuo dugno, nekirsdamas į greitus kibimus. Plūdei panėrus iškart nekirsiu – sudelsiu akimirką ir kirsiu tik tuomet, jei plūdė neiškils.
Sulaukiu kibimo, nors jis ir nebuvo greitas tačiau plūdė paniro ir iškart išniro. Laukiu toliau. Dar po keliu akimirkų sulaukiu dar vieno kibimo kai plūdė panyra ir iškart išnyra, vėl nekertu. Praėjus dar šiek tiek laiko plūdė lėtai dingsta ir neišnyra – laikas kirsti. Pakertu ir aname gale dar vienas karšis! Po neilgos kovos dar vienas storulis paleidžiamas į sietelį. Atrodo, kad perpratau, kaip "skaityti" karšių kibimus! Nors vakarėja gana greitai, tačiau tikiu, kad dar turiu laiko sugauti keliems karšiams.
Vėl permetu ir laukiu kibimo. Netrukus pamatau Evaldą stumiantį karutį su platforma link automobilio. Jis ateina prie manęs atsisveikinti. Pasigiriu, kad sugavau porą karšių, o jam šiandien sėkmė daugiau nenusišypsojo. Atsisveikinęs jis palieka mane. Dar po kelių minučių sulaukiu dar vieno kibimo ir pakirtus jaučiu, kad karšis numeris trys bando atsikratyti kabliuko. Po smagios kovos žuvis sėkmingai ištraukiama. Galiu atsikvėpti, jei šiandien daugiau nieko ir nesugaučiau – žūklė jau būtų pasisekusi. Ne kiekvieną dieną gali sugauti tris gražius karšius!
Bandau gerą žūklę paversti išskirtine, sugaudamas dar daugiau karšių. Ir man tai sekasi. Sugaunu ne vieną ar du, bet dar tris karšius! Iš tikro galėčiau ir daugiau jų sugauti, bet saulė jau slepiasi už horizonto, todėl nusprendžiu, kad toks laimikis mane tenkina. Visi trys paskutiniai karšiai buvo sugauti naudojant šiandien išmoktas pamokas. Ignoruoti greitus kibimus vos tik užmetus, ignoruoti greitesnius kibimus nuo dugno ir kirsti sudelsus kelias akimirkas, jei plūdė panirus.
Taigi, mano laimikis šiandien 6 karšiai ir keliasdešimt įvairaus dydžio kuojų. Kadangi karšiai pakankamai dailūs, kuojų nusprendžiau net „nestatyti“ prieš objektyvą. Na, o kas liečia karšius – neblogas laimikis meškeriojant waggler'iu!
Taigi, pabaigai pasakysiu, kad šiandien žūklė galėjo baigtis visai kitaip. Visi faktoriai tarsi ir rodė, kad karšių šiandien nesugausiu. Evaldui žūklaujant metodu nepasisekė prigaudyti karšių. Taip pat kuojos kibo kaip išprotėjusios, taigi įvertinus faktą, kad karšiai nekimba Evaldui galėjau tiesiog meškerioti kuojas ir karšių greičiausiai nebūčiau sugavęs nė vieno.
Po žūklės būčiau manęs, kad karšiai šiandien tiesiog nesimaitino. Tačiau, eksperimentuodamas sugebėjau pasiekti tikslą! Žinoma, klausimas, kodėl karšiai nekibo Evaldui meškeriojant metodu lieka atviras. Į galvą šauna dvi mintys: jo žūklavietėje karšių tiesiog nebuvo arba jie nesimaitino pakankamai agresyviai, kad kibtų naudojant metodą.
