Žūklės būdo esmė
Trumpai tariant, tai – poledinei žūklei skirtų masalų pritaikymas atviro vandens sąlygoms. Dėdė Vacys su mažaisiais meškeriotojais prie 4 m teleskopinės meškerės be ritės viršūnės rišdavo tokio pat ilgio valo atkarpą. Jos gale buvo pririšamas žieminei žūklei skirtas „velniukas“, o aukščiau jo – ant papildomo pavadėlio tvirtinama muselė.
Žūklės procesas vyksta panašiai, kaip ir poledinėje žūklėje. „Velniukas“ su musele nuleidžiamas ant dugno ir po truputį kilnojamas aukštyn – žemyn. Prie „velniuko“ esantys kabliukai slankioja kilpa, o muselė „šokinėja“ vandens storymėje. Galų gale, kokio nors netoliese esančio ešeriuko nervai neišlaiko ir jis griebia apgaulę.
Apie tinkamus įrankius
Tokiam žūklės būdui kažkokių specialių įrankių tikrai nereikia. Užtenka paprasto stiklo ar anglies pluošto meškerykočio be ritės, siekiančio bent jau 4 – 5 m. Ilgesnių kotų tikrai nereikia, nes tada sistemėlė tampa per daug gremėzdiška. Pagrindiniam valui užtenka 0,15 – 0,18 mm monofilamentinės gyslelės. „Velniuko“ sistemėlei pravartesnis būtų, 0,18 – 0,20 mm skersmens fluorokarboninis valas. Patys „velniukai“ naudojami taip pat nedideli, siekiantys 7 – 10 g.
Žūklės vietos
Šio žūklės būdo panaudojimo galimybes riboja žūklavietės tipas. Taip meškerioti ešerius parankiausia nuo įvairių krantinių ar lieptų, žodžiu ten, kur gylis yra pakankamai didelis. Ir žinoma, jis negali viršyti naudojamos meškerės ilgio.
Masalai
Kaip jau minėta, tokiai žūklei dažniausiai naudojami kabliukai su papuošimais: įvairiomis ant jų rištomis muselėmis arba užvertais silikoniniais viliokliais. Galima naudoti ir natūralios kilmės masalus: sliekus, musės ar uodo trūklio lervas. Bėda ta, kad tokius masalus itin godžiai griebia „jūrininkai“ – vos už sprindį didesni ešeriukai.
Galima vietoje „velniuko“ sistemos rišti ir įvairias žiemines blizgutes ar net avižėles. Bet naudojant pastarąsias teks prie meškerės galiuko tvirtinti sargelį, kad aviža pradėtų „žaisti“ vandenyje.
