Bet visgi smalsumas bei užgautos spiningautojo ambicijos privertė kiek pakeisti požiūrį. Mat pagauti vasaros pabaigoje – rudens pradžioje nedideliuose Pakaunės tvenkiniuose tuziną ešerių – lyg du pirštus ap....t. O va vėlų rudenį, nuo lapkričio pradžios iki ledo – misija ne iš lengvųjų. Ir ne todėl, kad jų čia nėra, bet kai bandai gaudyti juos „vasariniais“ metodais, matai, kad kažkas ne taip. Pagauni vieną kitą, bet ir tą daugiau smalsumo, o ne alkio auką. Tačiau , kaip įsitikinau, pakeitus spiningavimo taktiką situacija pasikeičia. Apie tai ir pakalbėkime.
Ešerių įpročiai nukritus vandens temperatūrai
Vėlyvo rudens ešerys – tai ne tas vasarinis „žvėris“, kėlęs mailių „fontanus“, atsivydavęs masalą kone iki kojų ir vos neiššokdavęs į krantą, lankstydavęs spiningą lyg pasiutęs. Dabar jis, bent čia, tvenkiniuose jis romuolis. Iš lėto, su ilgomis pauzėmis patruliuojantis palei dugną, o užkibęs kurį laiką plaukiantis kaip prikibusi vandens žolė ar nuskendęs lapas. Ir tik paskui, lengvais timpčiojimais ir mase spausdamas prie dugno išsiduodantis, kad vis dėl to priklauso gyvų padarų porūšiui.
Kita vertus, jo instinktai niekur neišgaravo. Ešerys yra toks pats azartiškas ir įerzinamas, tačiau pažadinti jį iš rudens melancholijos nėra taip paprasta. Reikia parinkti tokį masalą, kuriam atsispirti jis tiesiog nerastų argumentų, ilgokai paeksperimentuoti su vilioklio traukimo technikomis. O taip pat – ir elementaraus laiko, kol nuolat pro nosį šmėžuojantis masalas galų gale palauš jo tingumą.
Be to, ir paros laikas svarbu. Ankstyvas rytas ešeriautojui retai kada būna dosnus – tokiu metu geriau orientuotis į lydekas. Kiek esu pastebėjęs, ešeriai lapkričio pabaigoje paprastai atkunta apie 10–11 val., o jų aktyvumo pikas paprastai būna prieš pora valandų iki sutemstant. Kuo vėlesnis ruduo, tuo trumpesnės būna jų aktyvumo valandos.
Viskas, aišku, dar priklauso ir nuo oro. Šviečiant saulutei, ypač neįkyriai – pro debesų užuolaidas, dryžuočiai būna gerokai piktesni. Tuo tarpu visą dieną dangui esant užsiraukusiam lyg viena kūno vieta, jų melancholija būna labai gili. Visgi, geriausios aplinkybės – pučiantis vidutinis pietvakarių- vakarų krypties vėjelis, dangumi slenkantys ir su saule besikaitaliojantys, kritulius nešantys debesys ir aišku – šiluma. Taip pat ešeriai, kiek esu pastebėjęs, tokiu metu kažkodėl mėgsta šlapdribą – dažnai prieš ją ir per ją kartais kimba lyg išprotėję.
Laiko išbandyti gaudymo būdai ir masalai
Šiuo metu atėjus prie tvenkinio ar ežerėlio tikslingai žvejoti ešerių, visas žvejo masalų arsenalas paprastai telpa į nedidelę dėžutę ar dvi Geriausia iškart namie palikti visas turimas sukriukes, vartikles, voblerius, cikadas – jų tikrai neprireiks. Ir visai nesvarbu, kad vasarą ar rudens pradžioje traukėte jomis ešerius suprakaitavę.
Kas lieka? Ogi nedideli ir visai maži guminukai ir žinoma. Šių masalų reikia įvairesni spalvų, formų. Ten, kur žvejoju aš labiausia veikia niūrios spalvos – permatoma ruda su juodais taškeliai, visi įmanomi violetiniai atspalviai, samaninė – kariška chaki spalva. Kad kišenė nebūtų per lengva, galima į kišenę įsimesti ir keletą patikrintų žieminių blizgučių ir kokį ne itin masyvų „velniuką“. Kam? – tuoj paaiškinsiu. Bet pirma šnektelkime apie pagrindinę įrangą.
Tai gi, ko reikia rudeniniam pabendravimui su ešeriais? Visų pirma gero, jautraus, geriau su įklijuota viršūne ultralight klasės spiningėlio, gebančio pakankamai toli užmesti ir „jausti“ lengvus, maždaug 0, 8- 1,5 g svorio masalus. Spiningo ilgis – skonio dalykas. Kuo spiningas trumpesnis ir liaunesnis – tuo daugiau jautrumo turi. Kita vertus, žvejojant nuo kranto su ilgesniu, daug lengviau valdyti masalą. Mano mėgstamas „aukso viduriukas“– 2,1–2,3 m.
Valas, žinoma, pintas, minkštas ir nestoras - iki 0,4 pagal japonišką klasifikaciją. Storesnio lengvas galvakablis ar ofsetinė galvutė tiesiog neįtempia. O dabar metas pakalbėti apie spiningavimo technikas.
Trijų masalų taktika
Ešerius pradedu gaudyti klasikiniu džigavimu, tačiau naudodamas pačius lengviausius, vos 1 -1,5 g masės galvakablius ar švinines galvutes ( tvenkinių gylis kur aš žvejoju, neviršija 3 m.) ir masalą traukdamas vėžlio greičiu, su ilgomis pauzėmis, kol masalas pasieks dugną. Šiuo būdu dažniausia pasiseka nustatyti ešerių laikymosi vietą bei išsiaiškinti masalo spalvas, į ką dryžuočiai bent jau tuo metu geriausia reaguoja.
Kartais, kai žuvys būna aktyvios ir dažnai supurto spiningo viršūnėlę, šiuo būdu gaudau ir iki vakaro. Bet daug dažnesnis scenarijus yra toks - sulauki tik masalo užgulimų, nutrauktų guminukų uodegų bei keleto sugautų žuvų. Tačiau puikiai žinai (paskutiniu laiku pasitikrini dar ir su „deeperiu“), kad ešerių čia yra daug.
Tuomet ateina laikas paleisti į darbą antrą spiningą, apginkluotą 10–15 g svareliu ir šoninio pavadėlio sistema. Bandžiau ir „karolinos“ sistemėlę – efektas buvo panašus. Pavadėlį rišu tikrai gan ilgą – apie 1,5 m, iš 0,18–0,2 mm fluorokarbono ar paprasto valo. Masalą stengiuosi vilkti dugnu kuo lėčiau. Dažniausia užtenka monotoniško, kiek įmanoma lėtesnio vilkimo. Bet kartais pravartu leisti jam pagulėti sekundę kitą dugne. Dėl šios priežasties visada naudoju ofsetinį kabliuką, kurio gylys būtų paslėptas masalo kūnelyje. Nes kitu atveju kiekvienu metimu trauktum medžių lapus, kuriais dažnai būna padengtas mano pamėgtų tvenkinių dugnas.
Su šia tol skriejančia sistema gali patikrinti visus nedidelio vandens telkinio plotus ir iš vienos vietos pagauti kelis ešerius. Visgi, ateina momentas, kai net ir gera vieta nustoja dovanojus kibimų. Tačiau nuojauta sako, kad ešerių čia dar yra. Tada ateina metas panaudoti trečią, „slaptą“ ginklą – mano jau žiemines blizges ir „velniukus“. Norite tikėkite, norite ne, tačiau toje vietoje, kur ilgesnį laiką ištraukinėjote savo masalus iš vandens (jeigu, aišku, ten yra nors kiek gylio) labai dažnai susiburia „žiūrovai“ – masalą akimis sekantys, tačiau jo neatakuojantys tie patys ešeriai. Į guminukus jie nustoja į juos reaguoti. Tačiau į staigiai pakištą po nosimi vertikalią blizgę ar velniuką „atsiliepia“ iškart. Tokiu būdu paprastai pagauni dar vieną ar dvi žuvis. Ir tada jau ieškai kitos vietos.
Naudodamas tokia trijų skirtingų masalų taktika per kokias 3-4 vėlyvo rudens dienos žūklės valandas dažnai pagaunu 10–15, o kartais ir kiek daugiau ešerių ir ešeriukų. Ne kuprių žinoma – o standartinių 70–250 g sveriantys dryžuočų. Per žūklę dar dažnai pasitaiko ir viena kitas lydekų kibimas – papildoma ir maloni adrenalino dozė (ar priverstinis būdas persirišti naują galvakablį ar masalą).
Sutinku, kad gal tai ir ne stebuklingi rezultatai, bent man to užtenka, norint pajusti malonumą ir gerai praleisti laiką kai negali ar nenori važiuoti kažkur toli. Po savaitės kitos gal būt čia pat jau ropšiesi ant ledo, o dabar dar gali pažaisti su spiningu ir paauginti savo, kaip spiningautojo patirtį. Pabandykit!
