Kodėl taip yra tiksliai negaliu paaiškinti. Gal būt norisi pamatyti ilgai lauktą plūdės niurktelėjimą ir pajausti žuvį aname gale, gal būt pajusti atbundančią pavasarinę gamtą, gal būt pabūti malonioje vėsumoje, o gal dar kažkas kito arba visų išvardintų veiksnių kombinacija. Na, tačiau nenuklystant toli nuo temos – tokia žūklė mane mistiškai traukia. Jeigu galėčiau rinktis, kaip noriu žvejoti visą gyvenimą, norėčiau, kad pavasaris niekada nesibaigtų!
Tikrai žinau, kad esu ne vienas toks. Tik pavasarį prie mažų upeliukų dažnai sutiksi ne vieną plūdininką, o va atėjus vasarai jie prie tų pačių upeliukų pasirodo labai retai.
Na, o dabar pakalbėkime į kokias žuvų rūšis reiktų taikytis meškeriojant anksti pavasarį plūdine būtent mažose upėse. Mano nuomone, yra trys pagrindinės: kuojos strepečiai ir šapalai. Sakysite, o kur žiobriai, meknės ir pan.? Šias žuvų rūšis šįkart praleisiu, nes jos tikrai nesugaunamos kiekvienoje Lietuvos upėje, o va paminėtoji trijulė tikrai surandama visur su labai retomis išimtimis. Ties šiomis rūšimis šįkart ir koncentruosiuosi.
Šį rašinį suskirstysiu į tris stambias dalis, kurios bus skirtos kiekvienai šių žuvų rūšių: šapalai, strepečiai ir kuojos. Toks suskirstymas reikalingas, nes kiekviena šių žuvų žūklė turi savo specifiką. Taip pat turiu paminėti, kad kiekvieną iš stambiųjų dalių suskirsčiau į tris mažesnes: kur ieškoti, masalai ir jaukai bei taktika ir technika.
Kuojos
Į kuojų žūklę reiktų ruoštis upėms imant grįžti į pastovią tėkmę ir vandeniui šiek tiek nuskaidrėjus. Tuomet raudonakės pradeda grupuotis į būrius ir laukia kol vanduo dar labiau sušils ir tuomet jos pasileis į nerštavietes. Reikia paminėti, kad tuo metu žuvų fiziologiniai procesai paprastai jau būna prasidėję, kas liečia nerštą. O tai reiškia, kad jos privalo gana aktyviai maitintis. Na, o jeigu kuojos aktyviai maitinasi, reiškia įmanoma jas pergudrauti pasiūlant masalą su kabliuku.
Kur ieškoti. Esu pastebėjęs, kad mažose upėse kuojos labiausiai mėgsta sukinėtis gilesnėse sietuvose, upės išplatėjimuose, upės vingiuose ir panašiai. Dar esu pastebėjęs, kad kuojoms labai patinka laikytis lėtoje atgalinėje srovėje. Gana dažnai būtent didžiosios kuojos laikosi tokiose vietose. Žinoma, tokių vietų upėse nėra daug, bet jei tokių žinote, tikrai verta pradėti nuo ten.
Apibendrinus, kuojos mėgsta laikytis silpnesnėje, nei įprasta duotai upei, srovėje kur yra didesnis, nei įprasta duotai upei, gylis.
Masalai ir jaukai. Mano nuomone, mažose upėse kuojas tikslingiausia jaukinti skurdžiu pirktiniu jauku, kuris būtų sunkus ir pakankamai lipnus, kad pasiektų upės dugną ir ten kurį laiką pabūtų neišplautas. Sakykim paprastas ir visur veikiantis jauko receptas galėtų būti:
• 1 kg. Sensas Gross Gordons
• 2 kg. juodžemis/kurmiarausio žemė
• Jauko klijai pagal gylį/tėkmės stiprumą
•
Kas liečia masalus, reiktų rinktis kažką gyvulinės kilmės. Musės lervos, pinkos, trūklio lervos ar apsiuvų lervos, jei sugebate/netingite jų ieškoti esant šaltam vandeniui. Rekomenduočiau šiek tiek „praturtinti“ ir jauką gyvulinės kilmės masalais, bet tikrai nepersistengti, ypač žūklės pradžioje. Sakykim jei žūklės pradžioje norite sumesti 3-5 lauko teniso dydžio jauko rutuliukus pasirinktoje žūklavietėje, kiekviename iš jų netūrėtų būti daugiau nei po 10-15 musės lervų ar pinkų, ar valgomasis šaukštas trūklių. Žūklės eigoje, pagal kibimų skaičių ir kuojų aktyvumą nesunkiai įvertinsite, ar reikia mažinti, ar didinti masalų kiekį jauke, kai jaukinsite papildomai.
Taip pat rekomenduočiau naudoti negyvas musės lervas ar pinkas jauke, nes gyvi šie kirminėliai besirangydami mikliai suskaldo jauko rutulius, jiems nepasiekus dugno, o kartais net vandens paviršiaus.
Taktika ir technika. Nors ir būna dienų, kai kuojos maitinasi itin aktyviai, tačiau norint jų kibimų sulaukti pastoviai, įrankiai turi būti delikatūs, o masalas pateiktas taip pat tinkamai. Tai ypač tinka didžiosioms mažų upių kuojoms ir norint jas pergudrauti reikia naudoti mažus kabliukus, plonus valus ir delikačias plūdeles ir panašiai.
Sakyčiau storiausias pavadėlis kurį rekomenduočiau naudoti meškeriojant kuojas mažoje upėje būtų 0,10 mm., bet čia tik toms dienoms kai kuojos kimba kaip piranijos. Dažniausiai reiktų naudoti 0,07 mm. - 0,09 mm. pavadėlį su 18-22 nr. kabliuku.
Rekomenduočiau rinktis delikačias stick tipo plūdeles su liaunesnėmis antenomis, kad atsargios kuojos nespėtų pajusti, kad kažkas negerai, kai sugriebia kąsnelį su kabliuku jame. Sistemėlė turėtų būti paprasta, sakykim pagrindinė svarelių grupė 60-100 cm. nuo kabliuko, 15-30 cm. pavadėlis, ir pora 8-6 numerio svarelių grupių išdėstyta tolygiai tarp pavadėlio ir pagrindinės svarelių grupės.
Masalą reiktų pateikti vos vos virš dugno ar jam šiek tiek liečiant dugną. Taip pat turiu paminėti, kad labai svarbu sistemėlę šiek tiek prilaikyti, kad masalas visada būtų pateikiamas šiek tiek lėčiau nei srovė prie dugno. Taip pat labai svarbu, kad masalas ir visa sistemėlė būtų nešama srovės lygiagrečiai, o ne įstrižai jai.
Pridursiu, kad žūklės pradžioje rekomenduočiau pradėti mažu masalu, t.y. viena musės lerva ar pinka ar 1-3 trūkliais. Meškeriojant didesniu masalu ant mažo kabliuko padidėja tikimybė, kad pirmųjų kibimų nerealizuosite ir taip išbaidysite visą kuojų būrį žūklės pradžioje. Padidinti masalą visada spėsite, jei jausite žūklės eigoje, kad to reikia.
Kadangi kuojų žūklėje naudojami ploni pavadėliai ir maži kabliukai, koto pasirinkimas tokiai žūklei taip pat turi būti įvertintas. Nesvarbu ar tai bus match ar bolo tipo kotas, jis turi būti minkštas ir lengvos klasės. Meškeriojant kietu kotu trūkinės ploni pavadėliai, atsilenkinės maži kabliukai, pakirstos žuvys atsikabins ir taip toliau.
Pagrindinis valas taip pat turi būti sąlyginai plonas. Sakyčiau reiktų rinktis 0,14 mm. – 0,16 mm. skersmens valą. Tuomet lengvą sistemėlę bus lengviau kontroliuoti ir valą mažiau veiks srovė ir panašiai, todėl masalas bus pateikiamas geriau.
Strepečiai
Strepečiai yra tikros upinės žuvys. Stovinčiame vandenyje jie iš esmės neišgyvena. Strepečiai paprastai aktyvus ištisus metus, ir turbūt patys aktyviausi būtent pirmojoje pavasario pusėje, kol vanduo dar yra vėsesnis. Neršia jie taip pat esant dar gana vėsiam vandeniui todėl ir aktyviai maitintis jie ima dar ankščiau, nei sakykim kuojos.
Paminėsiu, kad mano pastebėjimais, strepečių galima ruoštis net upės vandeniui net nenuskaidrėjus. Jie puikiai kimba kai upės vanduo dar yra rudokas.
Kur ieškoti. Esu pastebėjęs, kad strepečiai mėgsta laikytis ruožuose su lygiu žvyruotu dugnu upės viduryje ir padoria srove. Dažnai jų tekdavo sugauti prie „įėjimo“ ar „išėjimo“ į/iš duobės, taigi, seklesniuose duotos upės ruožuose nei aplinkiniai. Mano nuomone, gylis, kuriame laikysis strepečiai duotoje upėje nėra taip svarbu. Daug svarbiau padori srovė ir tinkamas dugnas.
Apibendrinus, strepečiai laikosi visiškai priešinguose upių ruožuose nei kuojos – būtent seklesni, greitos srovės ruožai.
Masalai ir jaukai. Sakyčiau masalas numeris 1 strepečių žūklėje yra musės lervos. Esu pastebėjęs, kad geriausiai veikia baltos arba geltonos lervutės. Mano nuomone, apie jokius kitus masalus nėra prasmės net kalbėti, kai kalba eina apie strepečių žūklę.
Kai upės vanduo skaidresnis, strepečius jaukinti siūlyčiau visai kitaip nei kuojas. Rekomenduočiau į strepečių žūklę pasiimti kokį litrą lervučių ir jomis jaukinti reguliariai, kas 1-2 minutes įmetant/nusviedžiant laidyne 10-20 musės lervų pasirinktoje žūklavietėje. Taip strepečiai ima gana aršiai konkuruoti ir juos sugauti tuomet pasidaro gana lengva. Kartais taip jaukinant, strepečiai net pakyla nuo dugno ir sugriebia masalą jam net nepasiekus dugno.
Kai vanduo drumstas, jaukinimas vien musės lervomis norimą efektą pasieks daug lėčiau. Taigi, kai vanduo dar drumstas, strepečius galima jaukinti lygiai tokiu pačiu jauku kaip jau aptartasis kuojoms, tik reiktų daugiau klijų, o kartais net mažų akmenukų jauke, kad pasunkinti jį, pagal duotą situaciją.
Taktika ir technika. Strepetys yra būrio žuvis, o įvertinus faktą, kad jei paprastai laikosi stiprioje srovėje, ir taip sunaudoja daug energijos, jiems reikia daug maisto. Todėl jie yra agresyvesni ir lengviau sugaunami, nei sakykim kuojos. Žinoma, delikatumo elementas sistemėlėje turi likti, tik gal kiek mažiau nei kuojinėse sistemėlėse.
Sistemėlės strepečių žūklei turėtų būti panašios į kuojines. Tik tuomet, kai strepečiai ima maitintis tikrai agresyviai, reiktų išbandyti ir agresyvesnę sistemėlę, kai tarp pagrindinės svarelių grupės ir kabliuko yra tik 40-50 cm. atstumas. Tokiu būdu agresyviai kimbančių sprepečių kibimus pamatysite ankščiau.
Strepečiai neužauga labai dideli, todėl iš esmės storų pavadėlių naudojimas neturi prasmės. Sakyčiau 0,09 mm. – 0,11 m. pavadėliai su 16-20 nr. kabliukais turėtų būti pats tas bet kurioje upėje.
Ant kabliuko paprastai geriausiai veikia viena ar dvi musės lervos. Įvertinus faktą, kad šios žuvys didelės neužauga, o ir burnos jų nedidelės, didelių masalų naudojimas neturi prasmės.
Koto pasirinkimas strepečių žūklei turėtų būti lygiai toks pats kaip kuojų žūklei. Nors pavadėliai ir storesni, tačiau pakirstas strepetys ima suktis, vartytis srovėje. Tokiu būdu dažnai atsikrato kabliuko. Minkštas kotas sugeria šiuos strepečių fokusus ir padeda ištraukti daugiau šių žuveliokų.
Šapalai
Šapalai, kaip ir strepečiai, yra gana aktyvūs net esant itin šaltam vandeniui. Turiu prisipažinti, kad šapalų žūklė plūdine gali būti gana sudėtinga. Ypač tų didžiųjų juodauodegių. Na, bet kuo sudėtingiau, tuo įdomiau.
Kur ieškoti. Mano sėkmingiausios šapalų žūklės buvo kai meškeriodavau prie vienokio ar kitokio kliuvinio. Paprastai tai buvo į upę įvirtęs medis arba šalia upės augančio krūmo šakos, dengiančios upę. Didesnieji šapalai retai pasirodo „atvirose“ vietose, ar bent jau ten labai sunkiai sugaunami.
Taigi, apibendrinus pasirenkant žūklavietę šapalaujant, svarbiausias kriterijus yra tinkama slėptuve. Žiūrint iš meškeriotojo pusės – tokias vietas surasti yra lengviau, nes įmanoma vizualiai pamatyti upėje paskendusį medi ar virš upės pūpsančias šakas.
Masalai ir jaukai. Jokia paslaptis, kad šapalas yra tikrai grobi žuvis. Dažnai juos įmanoma išprovokuoti kibimui siūlant jiems nemenko dydžio masalus. Net anksti pavasarį, šapalai neatsisako padoraus batono gabalo, o dar geriau daktariškos dešros kubelio.
Žinoma, neatsisako jie nei musės lervų, pinkų ar kuokštelio trūklių. Vis dėl to, turiu paminėti, kad dažnai taikantis specifiškai į padorius šapalus, musės lervų ir pan. masalų naudojimas nėra logiškas, nes tokius masalus greičiau sugriebs kitos žuvys ar maži šapaliukai, na bet nemažai priklauso ir nuo jaukinimo.
Iš esmės, man geriausiai pasiteisinusios yra du šapalų jaukinimo būdai. Pirmasis, kai nejaukini visiškai nieko. Tiesiog susiradus padorią šapalų slėptuvę pravedinėji sistemėlę kuo arčiau kliuvinio su dideliu masalu. Tai gali būti dešra arba batonas. Dažnai taip pavyksta suvilioti vieną ar du šapalėkus ir tuomet reikia keisti žūklavietę, nes likę šapalai pasibaido ir sugauti juos toj vietoj pasidaro neįmanoma. Antrasis jaukinimo būdas yra labai panašus į reguliarų strepečių jaukinimą musės lervomis kas 1-2 minutes. Tik jaukinti reiktų prieš srovę nuo šapalų slėptuves. Taip jaukinti reiktų bent 20-30 minučių, tačiau sistemėlės kol kas nepravedinėti.
Pajaukinus tą laiko tarpą, galima pradėti daryti pravedimus su 2-3 musės lervomis ant kabliuko. Dažniausiai jau pirmaisiais pravedimais bus aišku, išlindo iš po krūmo keletas didžiaburnių ar ne. Jei kimba kitos žuvų rūšys, bet ne šapalai, reiktų nustoti daryti pravedimus, tačiau nenustoti jaukinti. Po 10-15 minučių vėl bandyti padaryti keletą pravedimų. Jei didesni šapalai atplaukė, mažesnės žuvys turėtų pasitraukti iš žūklavietės ir nebekibti.
Taktika ir technika. Mano nuomone, šapalas yra viena sunkiausiai sugaunamų mūsų vandenų žuvų. Vis dėl to, meškerioti jų delikačiai nerekomenduoju. Iš tikro meškeriodami delikačiai sulauktumėte daugiau jų kibimų, tačiau su delikačiais pavadėliais ir mažais kabliukais daugumą kovų su žuvimis pralaimėtumėte. Kiekvienas šapalas turi „kliuvinio suradimo“ daktaro laipsnį, taigi, su jais geriau nejuokauti.
Sakyčiau, pavadėliai turėtų būti 0,12-0,15 mm. skersmens, o kartais dar storesni, kai aplinkui daug kliuvinių ir tikimybė, kad užkibs tikrai didelis šapalas. Kabliukai turėtų būti taip pat gerokai tvirtesni. Meškeriojant batonu ar dešra, galima rinktis tikrai didelius kablius – 8-12 numerio, nes kabliuką vis tiek pavyksta paslėpti masale. O meškeriojant musės lervomis, reiktų rinktis 18-20 numerio karpinius kabliukus, kurie yra maži, tačiau tvirti nes pagaminti iš storos vielos.
Esu pastebėjęs, kad šapalai stipriai baidosi plūdės metamo šešėlio, todėl visada rekomenduočiau naudoti skaidraus plastiko avon arba chubber tipo plūdes. Šios plūdės taip pat pasižymi storomis antenomis, taigi, jos nepaskęsta nuo didelio masalo svorio. Svarelių išdėstymas turėtų būti labai panašus į jau aptartą kuojinę sistemėlę.
Mano pastebėjimais, pats geriausias masalo pateikimas šapalui yra griežtas sistemėlės prilaikymas. Tokiu būdu masalas pakyla šiek tiek nuo dugno ir šapalas tiesiog negali tam atsispirti. Iš tikro, labai dažnai būna, kad prilaikant sistemėlę vienoj vietoj, šapalas sugriebia masalą taip agresyviai, kad pats užsikerta.
Koto pasirinkimas keliaujant meškerioti šapalų taip pat turi būti gerai pamatuotas. Geriau rinktis kietesnį ir galingesnį, medium klasės kotą, nei po to gailėtis. Tvirtesnis kotas suteikia mažiau laisvės žuviai, todėl pakirstas šapalas turi mažiau laiko ieškoti, kur apvynioti valą ir taip pasprukti.
