Ar šapalai iš tikro gudrūs?
Nors pats šapalų paauglystėje negaudydavau, tačiau vyresni kolegos meškeriojai į juos taikydavosi nuolatos, aplinkui tekšančiuose tvenkiniuose ir upėse. Jie meškeriodavo šapalus masalui naudodami upinių nėgių jauniklius, kurių prisikasdavo užutėkių pakrančių dumble. Neatsimenu, ar šiuos padarus gaudyti ir naudoti masalui buvo galima ar ne pagal tuomet galiojančias žūklės taisykles Lietuvoje. Bet kokiu atveju, buvo kalbama, kad padoriam šapalui tai yra pats geriausias masalas. Ir iš tikro jie tų šapalų sugaudavo. Kas buvo įdomu, kad turbūt tik 1 ar 2 kibimus iš 10 jiems pavykdavo realizuoti. Atsimenu, jie meškeriodavo šapalus plūdinėmis. Kai kibdavo šapalas, plūdė ištisai nardydavo, ir net kantriausi meškeriotojai sulaukę tinkamo momento pakirsti, dažniau ištraukdavo pusę nėgės jauniklio ant kablio, ar visai nuogą kablį.
Jau tuomet supratau, kad šapalas yra gudri žuvis, kas liečia jų sugavimą. Šapalams tuomet nėgių lervos labai tiko. Na, o sugauti juos naudojant šį masalą vis vien nebuvo lengva, nes žuvys suprasdavo, kad kažkas negerai ir dažniausiai sugebėdavo išvengti kabliuko.
Kiek vėliau, studijų laikotarpiu, dažniau ėmiau plūdine meškerioti kuojas upėse. Ypač patikdavo žūklė šaltuoju metų laiku – rudenį ir pavasarį, sąlygoms leidžiant, net žiemą. Meškeriodavau gana delikačiai – plonyčiai 0,07 mm. – 0,08 mm. skersmens pavadėliai, 22 nr. kabliukai ir panašiai. Kas stebindavo, kad dažnoje žūklėje pavykdavo susigrumti ir su padoriais šapalais. Kai pavykdavo juos ištraukti, labai dažnai mažytis kabliukas jiems būdavo įsmigęs vos vos į lūpos odos kraštą. Vos tik bandydavau padidinti kabliukus ir naudoti storesnius pavadėlius, nebesugaudavau šapalų ir kuojų kibimai pasidarydavo itin atsargūs. Šis faktas tik dar kartą patvirtino, šapalą pergudrauti nėra taip paprasta.
Galiausiai, kai ėmiau meškerioti Anglijos vandens telkiniuose, kur sugautos žuvys dažniausiai paleidžiamos, dar kartą įsitikinau, kokie išradingi gali būti šapalai. Padorūs šapalai čia labai dažnai laikosi prie vienokių ar kitokių kliuvinių, pakrantės žolių ir taip toliau. Juos nuvilioti nuo jų buveinių yra beveik neįmanoma. Taigi, tenka meškerioti ten, žuvys nori būti. Kai pavyksta parinkti tinkamą masalą, kibimus pamatyti ir realizuoti vis tiek yra itin sunku net meškeriojant sudurtine. O va pakirtus žuvį šalia kliuvinių, jie sugeba akimirksniu kažkur įlįsti, apsivynioti valą apie žoles ir pan. Kartais net atrodo, jog kiekvienas šapalas turi planą A ir planą B – jei nepavyksta iškart po pakirtimo kažkur įlįst, jie tarsi ima pasidavinėti, iki kol pritrauki arčiau kranto jie susiranda kitą kliuvinį, kuriuo sėkmingai pasinaudoja.
Taigi, tvirtai tikiu, kad šapalas yra viena iš sunkiausiai sugaunamų mūsų vandenų žuvų.
Kodėl dešra?
Mano pastebėjimais, norint specifiškai gaudyti šapalus reikia naudoti padoraus dydžio ir selektyvius masalus. Tai ypač aktualu šiltuoju metu laiku, kai upės tiesiog virte verda gyvybe. Sakykime sliekais ar musės lervomis sugauti šapalą gali būti neįmanoma vien dėl to, kad masalą be perstojo atakuos tuntas smulkių rainių, gružliukų, kuojyčių, strepečiukų ir pan.
Kukurūzai ir žirniai yra neblogi masalai šapalams, tačiau mano pastebėjimais efektyvumu ryškiai atsilieka nuo padoraus dešros ar batono gabalo. Esu ne kartą stebėjęs kaip šapalai pešasi/konkuruoja dėl dešros ar batono gabaliuko – jie tikrai mėgsta šiuos produktus!
Abu šie masalai pasižymi tuo, kad yra gana šviesūs ir puikiai atkreipia šapalo dėmesį. Dešra dar pasižymi ir stipriu kvapu ir skoniu, kuris šapalams tikrai patinka. Dešra taip pat pasižymi tuo, kad ji lėtai skęsta, todėl užvėrus gabaliuką ant kabliuko, masalas pateikiamas labai natūraliai. Su batonu kiek kebliau, jį reikia užspausti ant kabliuko atsargiai, kad išgauti norimą skendimo greitį. Verta paminėti, kad batonas itin greit prisigeria vandens ir skendimo greitis gali pasikeisti. Tuo tarpu dešra yra riebi vandens neprisigeria, todėl dažnai įmanoma vienu gabaliuku daryti keletą permetimų. Taigi, mano nuomone, dešra yra geresnis masalas, kai kalba eina apie šapalų žūklę.
Verta paminėti, kad dešra yra itin praktiškas masalas – jos galima įsigyti kiekviename prekybos centre. Ypač praktiška pirkti konservuotą dešrą, kuri populiari Anglijoje. Jos nereikia laikyti šaldytuve, o galiojimo laikas gali siekti net metus! Taigi, nusiperki keletą skardinių, o kai kurį rytą nesimiega ir nusprendi lėkti šapalauti – telieka keletą pagriebti keletą skardinių iš spintelės, susipjaustyti norimo dydžio gabaliukais ir pirmyn! Na, o jei koncertuotos dešros nepavyksta gauti – puikiai tiks Lietuviška “daktariškoji”.
Rekomenduočiau susipjaustyti dešrą ne mažesniais nei 2x1x1,5 cm. gabaliukais, o jei taikomasi į itin didelius šapalus, galima naudoti ir didesnius. Rekomenduočiau susipjaustyti dešrą ne kubo formos gabaliukais, tuomet lengviau tuos užkabinti ant kabliuko.
Šapalai turi didelius žabtus, taigi, didesni masalai dažnai gali būti privalumas. Taip pat verta paminėti, kad naudojant didelius masalus, galima naudoti didelius kabliukus ir visą kablį paslėpti dešros gabaliuke, paliekant išorėje tik smaigalį.
Kaip šapalą apmulkinti?
Taigi, ką verti ant kabliuko jau turime. Belieka atsakyti į klausimą, kokios sistemėlės gale tas kabliukas su dešros gabaliuku bus pririštas.
Manau, kad atsakymas į šį klausimą susideda iš trijų dalių, kurios tarpusavyje yra susijusios: žūklavietės pasirinkimas, masalo pateikimas ir kibimo indikacija. Apie kiekvieną iš šios trijulės atskirai.
Žūklavietės pasirinkimas. Mano nuomone, kol vanduo šiltas, reiktų rinktis seklesnius, iki metro gylio upės ruožus, su greitesne srove.
Logika čia labai paprasta, poliarizuotų akinių pagalba labai dažnai tokio gylio skaidrioje tėkmėje pavyksta pamatyti vieną kitą juodauodegį. Kai srovė greita, įvairūs vabzdžiai ir panašiai yra greitai nešami srovės. Tai galioja ir dešros gabaliukui su kabliuku. Taigi, šapalui lieka nedaug laiko masalo inspekcijai. Žuvis turi akimirksniu apsispręsti ar čiupti masalą ar palikti jį kitiems gentainiams.
Kaip supratote, greitoje srovėje masalas atrodys natūraliai tik tuo atveju jei jis bus nešamas srovės.
Masalo pateikimas. Mano nuomone, srovės nešamą masalą gerokai lengviau pateikti naudojant plūdinės sistemėlę. Pasirinkus tinkamo ilgio kotą arba įsibridus į upę (ne veltui rekomendavau rinktis seklius, braidomus upės ruožus) masalą galima pateikti taip, kad jis judėtų išilgai srovės. Tuomet prilaikant valą prie ritės būgno, įmanoma reguliuoti masalo judėjimo upėje greitį, ar net visai sustabdyti, taip pakeliant masalą nuo dugno.
Meškeriojant šapalus sėkliuose, galima naudoti net skaidraus plastiko plūdes, kurios beveik nesukuria šešėlio ir storasprandžiams šapalams yra beveik nematomos.
Kibimo indikacija. Mano pastebėjimais, šapalų kibimai dažnai būna itin atsargūs. Greiti plūdės niurktelėjimai, prilaikymai ir panašiai. Apskritai, dugnine padorų šapalą esu sugavęs tik naudojant „plauko“ sistemėlę. Tai verčia mane tikėti, kad realizuoti greitą šapalo kibimą gali būti sunku, net jį pamačius. Taip pat, meškeriojant dugnine su dešros gabaliuku, užvertu ant „plauko“ ne kartą būta atvejų, kai viršūnėlė lėtai supurtoma keletą kartų, tarsi žolė užkliūtų už valo, tačiau ištraukus permesti, dešros gabaliukas būna dingęs. Tikiu, kad tais atvejais šapalas mane pergudravo.
Tuo tarpu meškeriojant plūdine, galima lengviau nuspręsti, kada kirsti, o kada ne. Kartais pirmus šapalo prisilietimus prie masalo galima ignoruoti, kai plūdė ima neužtikrintai niurkčioti. Po to dažnai seka užtikrintas kibimas, kurį realizuoti nesunku, jei valas tarp plūdės ir meškerės galiuko šiek įtemptas įtemptas ir nesusidaręs valo „lankas“.
Baigdamas pridėsiu: išbandykite dešrą, kaip masalą, šapalų žūklėje ir tikrai sulauksite padorių šapalų kibimų!
