AREA Fishing arba upėtakių gaudymas tvenkiniuose – pakankamai naujas žūklės būdas Lietuvoje. Upėtakių gaudymo tvenkiniuose čempionatas vyksta vos du metus iš eilės, tačiau kasmet ši sportinės žūklės atšaka sudomina vis daugiau meškeriotojų. Apie tai, kas yra AREA Fishing ir kodėl ši žūklė – ypatinga „Kablys.lt“ laidoje papasakojo Tvenkinių upėtakių gaudymo lygos prezidentas Kęstutis Kovalenkovas ir spiningavimo iš valčių pasaulio ir daugkartinis Lietuvos čempionas Sigitas Lukšta.

Kęstuti, kaip ir kur atsirado šis žūklės būdas?

Kęstutis: – Mes apie jį sužinojome iš kaimynų latvių. Kadangi esame žūklės prekybos didmenininkai, buvome pakviesti paremti jų renginius. Pirmas susidūrimas su šia sporto šaka man nepaliko didelio įspūdžio: daug vyrų glaudžiai sustoję mėto į vieną tvenkinį, bandydami pagauti upėtakį. Pačiam, kaip žvejui, pratusiam prie žūklės iš valties, tai atrodė ganėtinai keista. Ir tik antrą kartą, kai pačiam teko pabandyti ir gauti pirmuosius kibimus, pradėjau suprasti, kuo šis žūklės būdas taip „užkabina“. Kadangi neturėjome šios sporto šakos Lietuvoje taip jau sutapo, kad tapome jos pradininkais Lietuvoje.

Prieš kiek metų tai įvyko?

Kęstutis: – Mes pradėjome važinėti į Latviją prieš tris metus. Prieš du metus pradėjome pas save, pradžioje Valinsko tvenkiniuose, kurie pirmieji įleido upėtakius ir leido juos gaudyti. Ten pamatėme, kokie mūsų laukia pirmieji darbai, kokie yra tokių varžybų organizavimo iššūkiai ir t.t.. Taigi, tik prieš du metus turėjome pirmąjį upėtakių čempionatą mūsų šalyje.

Minėjote, kad šį žūklės būdą parsivežėte iš brolių latvių. O gal žinote, iš kur apskritai šis žūklės būdas atsirado, kas jį sugalvojo?

Kęstutis: – Tikslios datos nepasakysiu, bet didžiausi šio žūklės būdo fanatikai yra japonai. Jie yra prikūrę visokių masalų, įvairiausių upėtakių gaudymo tvenkiniuose technikų. Jie yra lyderiai šioje žūklėje. Iš paskos japonams pasekė rusai ir ukrainiečiai – artimesnės šalys mums. Mes mokėmės iš jų, nes buvo lengviau suprasti jų kalbą. Jie ir dabar atvažiuoja į mūsų čempionatus ir turime galimybę semtis iš jų patirties. Japonus prisikviesti yra sunkiau, nes jie – tikrai tolimesnė šalis ir ne kiekvienas ten gali nuvažiuoti pažvejoti ir mokytis.

O jums ar pačiam teko nuvažiuoti ir pažvejoti šiuo būdu kur nors toliau užsienyje? Kiek skiriasi ten vystoma tradicija nuo tos, kokią puoselėjame Lietuvoje?

Kęstutis: – Manau, kad viskas pakankamai panašu. Man teko dalyvauti varžybose Lenkijoje, kur čempionatas vyko pirmą kart (mes jų atžvilgiu jau esam profesionalai, nors patys žvejojame tik du metus). Skiriasi šiek tiek taisyklės, tam tikri niuansai dėl žuvies įvedimo į graibštą ir paleidimo. Tačiau pagrindiniai skirtumai, visgi, yra besiskiriantys vandens telkiniai ir juose gyvenančių žuvų elgsena. Skirtinguose vandens telkiniuose upėtakiai kitaip reaguoja į tuos pačius masalus ir čia yra didžiausi skirtumai ir iššūkiai žvejui.

Sigitai, yra tarp žvejų toks įsitikinimas, kad upėtakių žūklė komerciniuose vandens telkiniuose – vaikų žaidimas: kiek meti, tiek ir pagauni. Nejau tai iš tiesų – ne itin rimtas užsiėmimas?

Sigitas: – Yra tokia nuostata. Aš už visus žūklės būdus, bet upėtakių žūklė yra ne „Aaa“ ir ne „Ooo“, o visas „Vau“. Šioje žvejyboje per kelias minutes gali pagauti praktiškai kiekvienu metimu po žuvį. Upėtakis yra stiprus priešininkas, gauni daug emocijų.

Antras dalykas – tu stovi akis į akį su priešininku. Kova vyksta gretimai. Viskas vyksta labai greitai ir dinamiškai.

Trečia – ši žūklė nereikalauja labai didelių resursų. Nereikia valties, variklių, kažkokių elektroninių prietaisų. Nereikia joje daug apie ką galvoti – tuo rūpinasi organizatoriai. Pastato tave į vietą, parodo, kur mesti, ir pirmyn. Viskas labai paprasta. Viskas labai įdomu.

Be to, dar toks įdomus dalykas čia yra, ko nėra spiningavime iš valčių – visuomet į čia gali atsivesti savo šeimą, draugus, suburti palaikymo komandą, kuri stovės už nugaros, plos. Dar vienas dalykas – tu gali visada pagautą žuvį pasiimti, parsivežti namo ir skaniai suvalgyti. Tai yra tikrai visapusiška žūklė – įdomi, užvedanti ir visais požiūriais smagi.

Užsiminėte, kad pradžioje keista buvo žiūrėti į krūvą vyrų, išsirikiavusių palei tvenkinį. Tai yra pakankamai glaudi žūklė. Ar šalia esantis žvejys – konkurentas ar, visgi, bičiulis?

Sigitas: – Gal ir taip, ir taip. Kad ir su Kęstu dabar esame bičiuliai ir galime čia kalbėti, bet kai atsistojame varžybose vienas prieš kitą – esame priešininkai. Ir vienas kitam teisėjai – žiūrime, kiek kolega pagavo žuvies, ar laikosi taisyklių. Žodžiu, ir draugai, ir priešininkai.

Kęstutis: – Principas yra „fair play“ – „sąžiningas žaidimas“. Rusai ir ukrainiečiai šią žūklę vadina ne tiek gaudymu, kiek žaidimu – kova. Sektoriai būna po 5–6 metrus kranto linijos ir du žaidėjai kaunasi tarpusavyje. Yra daug taktikų, nukreiptų prieš priešininką. Sakysi, mesti į kito žaidėjo pusę, kad jis negalėtų atlikti tolimo metimo. Arba, priešininkui traukiant stambią žuvį, permesti jo valą ir kovos su žuvimi metu, susipynus valams, „padėti“ ją prarasti. Yra šioje vietoje begalė niuansų. Iš esmės yra toks principas – stengiesi sąžiningai konkuruoti su priešininku, tačiau visada stebi jį, stengiesi perprasti, kokią taktiką jis naudoja.

Turi iš viso dvidešimt minučių kovos ir per tą laiką tavo užduotis – ištraukti daugiau upėtakių už priešininką.

Turime labai daug taisyklių, kaip elgtis su pagauta žuvimi. Kaip žinome, vaivorykštinis upėtakis yra pakankamai lepus visokiems prisilietimams, todėl kabliukai naudojami be užkarpų, tam kad nesužaloti žuvies ir lengvai ją paleisti.

Turime taisyklę, kad jeigu žuvis dėl kažkokios priežasties pradeda kraujuoti (kartais gilia įryja masalą arba pačiumpa jį skersą ir susižaloja) mes jos atgal į vandenį paleisti negalime, nes ji greičiausia neišgyvens. Per dieną galima paimti ne daugiau trijų žuvų (mes tai vadiname humanizavimu – pagauta žuvis nužudoma ir dedama į maišą).

Užsiminėte, kad ši žuvis yra labai lepi ir jos, kaip karpio, atgal į vandenį taip lengvai nepaleisi. Ar dažnai būna, kad žuvys neišgyvena ir tenka jas pasiimti?

Kęstutis: – Yra paskaičiuota statistika, maždaug kiek po mūsų varžybų gali kristi žuvų. Nes natūralu – užvaldžius varžybų azartui galime nepastebėti ir paleisti jau bepradedančią kraujuoti žuvį. Bet tam yra griežtos taisyklės – pas mus naudojami graibštai būtinai turi būti gumuoti, kad mažiau traumuoti žuvį. Mes negalime rankomis liesti pačios žuvies.

Kadangi ištraukta žuvis labai spurda, tai bet kuris žvejys, ją imdamas ir norėdamas greičiau paleisti, yra priverstas ją suspausti, kad išimti kabliuką. Juo labiau per varžybas, kai į galvą „muša“ adrenalinas. Tam mes neleidžiame imti žuvies ranka už šono net per graibštą. Kabliuko atkabinimui naudojame vadinamąjį „releaser‘į“ arba chirurgines žirklutes. Arba jau vien galvos srityje ją suimti, kad greičiau išimti kabliuką.

Traukiant žuvį graibštu negali jos kelti „oru“, o turi traukti, kad žuvis eitų vandeniu. Paleidinėjant, vėlgi, tik graibštu nuleisti į vandenį, o ne sviesti į jį.

Sigitas: – Kęstas čia daug taisyklių paminėjo. Neišsigąskit – viskas yra labai paprasta. Teorija gal atrodo ir sudėtingai, tačiau vieną kartą parodžius šias taisykles pradedantys upėtakininkai jas išmoksta iš pirmo karto. Klaidų pasitaiko, bet nedažnai.

O nuo ko reiktų pradėti meškeriotojui, norinčiam pasigilinti į šį žūklės būdą?

Sigitas: – Tai tikrai nėra labai sudėtinga. Visos mūsų varžybos yra filmuojamos, iš jų daromi reportažai – viską galima pamatyti internete. Galų gale, Vasaknai tikrai nėra pasaulio kraštas – galima atvažiuoti ir pasižiūrėti gyvai. Mielai visus priimsim, pavaišinsim žuviene. Toks varžybų formatas, jog per pertrauką, per pietus, visada būna žuvienė.

Kęstutis: – Galbūt reikėtų pradėti nuo to, jog kadangi beveik visi naudojasi Facebook tinklu, pas mus yra grupė, kur pateikiama visa įmanoma informacija apie varžybas, jų reglamentą ir kitus panašius dalykus. Jeigu anksčiau vandens telkinių savininkai neleisdavo niekam iš pašalies tokiu principu žvejoti upėtakių, o tik per oficialias varžybas, tai dabar situacija pasikeitė. Praktiškai esam sutarę su Vasaknų žuvininkystės ūkio vadovu, kas mes, sportininkai, galėsime nuvežti ne mažesnes kaip 5 žmonių grupes edukacinei veiklai – t. y susipažinimui su šiuo žūklės būdu. Taigi, pareiškus norą yra galimybė išbandyti sportinį tvenkinių upėtakių gaudymą ir praktiškai.

Pokalbio tęsinį žiūrėkite laidos įraše.

Kablys.lt

+ Schema

„Pickerių“ laikas

2019-11-11 12:05 Pasidalijimų 34

Gaudymas „žole”

2019-11-11 19:48 Pasidalijimų 13

Rudeniniai karpiai arba „smirdukų triumfas“

2019-10-01 12:27 Pasidalijimų 37 Komentarų 1

Dugninės meškerės pozicija

2019-08-29 14:10 Pasidalijimų 49 Komentarų 1