Vasara. Vidurdienis. Kaitra. Beveik jokios vilties ką nors padoresnio pagauti. Lydekos, įkišusios nosį giliai į žoles, nerodo jokių gyvybės ženklų. Kiti plėšrūnai irgi ne ką judresni. Apie „taikias“ žuvis ne ką geriau tepasakysi. Net ir patys kantriausi plūdininkai tokiu laiku ramiai tūno šešėlyje, braukdami prakaitą ir be jokio entuziazmo laukdami daugiau žadančio vakaro. Nebent kokia labai išalkusi pussprindinė kuojūkštė ar amžinai nenurimstanti aukšlė tokiu metu dar patąso masalą ir sutrikdo „įsmeigtos“ plūdės snaudulį.

Ką daryti? Lyg ir turėtum kelias valandėles laiko pamojuoti spiningu, bet rankos pačios svyra – ar yra kokia prasmė kankintis? Gal geriau dar kartelį pūkštelti į per vasarą prišilusį ir besiturškiančių vaikų permaišytą vandenį, o žvejybą atidėti geresniems laikams? Jokiu būdu. Išeitis yra. Tai – ultralight!

Ir kas gi po velnių tai yra? Išvedžiojimų, aišku, yra visokių – ir labai protingų, ir labai „kietai“ skambančių, tačiau kalbėkime paprastai. Nesinori lįsti į terminologijos džiungles, iš kurių išėjimo paskui gali nerasti ir su žiburiu. Žodis „ultralight“ angliškai reiškia „labai lengva“ ir tai atspindi esmę – tai gaudymas pačiais lengviausiais ir mažiausiai masalais. Kam to reikia? O gi tam, kad galėtum gaudyti viską, „kas juda“, kad per trumpą laiką sulauktum daug kibimų. Ir kad užkibusi net ir nedidelė žuvelė savo pasipriešinimu keltų nors kokias teigiamas emocijas. Kitaip tariant – maksimumas emocijų per minimumą laiko. Tai ir yra pagrindinis ultalight žavesys. Bent jau man.

Vaikas ir ešerys
Vaikas ir ešerys
© Dalius Rakutis

Kitas dalykas. Šiais laikais, norint pastoviai sugauti didesnių plėšrūnų, dažniausiai reikia kažkur važiuoti. Kuo toliau, tuo geriau. Juk jau seniai žinoma, kad laimikio dydis ir kiekis proporcingai priklauso nuo nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Netikite? Tai paaiškinkite tuomet, kodėl meškeriotojai iš Kauno labiausiai mėgsta žvejoti Nemuno Žemupyje, o vilniečiai – Kauno mariose?

Na, bet šį kartą nesiginčykime, nes kalbant apie ultralight tai negalioja – ešeriukų, nedidelių lydekaičių, raudžių, o kalbant apie upes – šapaliukų, ešeriukų, salačiukų ir kitos panašios „šušaros“ visada galima rasti prie pat namų. Artimiausioje „baloje“, pratekančiame upelyje ar miestelio ribose telkšančiame ir tarp meškeriotojų gero vardo neturinčiame nustekentame ežerėlyje. Mat, kad ir kaip stengtųsi brakonieriai ar viską, kas gyva, į krepšius kraunantys mūsų kolegos, smulkmės vis tiek dažniausiai dar lieka.

Be abejo, šiuolaikinio modernaus ultralight‘o propaguotojai su manimi nesutiks. Paskutiniais metais šis gaudymo būdas pavirto atskira, pilnateise spiningavimo šaka. Ką ten šaka – visa sekta.

Daugybė iškilių vyrų nenuilstamai pliauškia interneto forumuose, kaip čia kuriam pavyksta sukurti vis mažesnį masalą, įsigyti kelis šimtus dolerių kone iš popieriaus pagamintą ritę ar, išpjovus dalį kamščio iš kelis šimtus eurų kainuojančio spiningo rankenos, sumažinti spiningo masę keliais gramais. Be to, patys šio būdo gerbėjai yra pasidalinę į kelias stovyklas ir tarpusavyje nesutaria, kas vertesnis „tikro“ ultraligt gerbėjo vardo.

Todėl yra ir super ultralight gerbėjai, gaudantys iki 2 gramų masalais, naudojantys 0,02–0,06 mm valus ir užsiimantys tiksline tokių milžiniškų žuvų, kaip, pavyzdžiui, aukšlių žūkle. Yra ir tradiciniai, arba neretai dar vadinami „netikri“ ultralight spiningautojai, žvejojantys palyginus „gigantiškais“ 5 cm ilgio vobleriais ar net 2 nr sukriukėmis. Yra visokie „avižadrebio“ ir kitų retesnių ultralight gerbėjai.

Matyt, esu senamadiškas ir žiūriu į tai truputį skersomis. Juk gali dar mūsų vandenyse pagauti ir rimtesnių laimikių, tad ar verta pasišvęsti išskirtinai mailiaus gaudyme?

Na, bet tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Aš save priskiriu prie „sezoninių“ arba „proginių“ ultralight‘ininkų. Kitaip tariant – „plebėjų“. Taigi, tokiems ir rašau. Na, o šio žūklės būdo „patricijai“ tegul rašo straipsnius patys – mielai paskaitysime.

Taigi, ultralight? Ko gi reikia, norint paįvairinti žvejišką kasdienybę šiuo žūklės būdu. O gi šiokių tokių tam tinkančių įrankių, nes jei naudosime įprastinius, skirtus spiningaujant „normaliais“ masalais, tai gausis ne ultralight, o pati tikriausia pornografija. Nei masalą gerai užmesi, nei traukdamas jį jausi. O jei „ant durniaus“ ir užkibs koks žuveliokas, tai vargu ar suteiks daug malonumo. Tai – lyg zuikius su stambaus kalibro kulkosvaidžiu medžioti.

Taigi, nori nenori, reikia labai lengvo spiningėlio, kuriuo galėtume „komfortiškai“ svaidyti lengvus, 1–5 g svorio masaliukus. Šiais poreikiu pagrįstais kapitalizmo laikais tai ne problema – visada galima šį tą rasti žūklės parduotuvėje. Ir ne karvę kainuoja – visai pusėtiną anglies pluošto kotelį, pagamintą kokios mažai girdėtos lenkiškai–kiniškos firmelės galima įsigyti ir už kokius 30–40 euriukų. Na, čia, kaip sakoma, plius minus, kaip jau kaip pasiseks. Dar reikės nedidelės ir lengvesnės, bent trejetą guolių turinčios, ritelės. Plonesnio valo. Šiek tiek masalų. Bet panorėjus į šimtą europietiškų galima tilpti. Daug tai, ar mažai, už tas kelias vasaros žūkles, čia jau sunku pasakyti – kiekvienas tesprendžia pats.

Ešerys
Ešerys
© Dalius Rakutis

Galiu tik pasakyti, kad įsigyti įrankiai dažniausiai nepūna, nesurūgsta ir neišgaruoja – nebent juos pribaigia žiaurus lyg likimo kirtis nusileidęs automobilio bagažinės dangtis arba 46 numerio vyriškas batas. Tačiau jei tokių netikėtumų pavyko išvengti, vieną sykį įsigijęs, turėsi „žaisliuką“ ilgam.

Čia, aišku, kalbėjau apie patį minimumą. Jei jau esi žvejys prakutęs ir skiri, kas yra geras įrankis, tai greičiau pasikarsi, nei į rankas paimsi kokį bevardį kinišką niekalą. Tuomet verta pasidairyti plačiau. Kainos kategorijoje iki 100 eurų, o, juo labiau, daugiau jau tikrai yra iš ko pasirinkti.

Bene daugiausiai turi ką pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai bei broliai ukrainiečiai, gerai išmanantys žūklės mikromasalais specifiką. Spiningėliai paprastai, turi įklijuotas itin plonas anglies pluošto viršūnėles (tokie spiningai žymimi žodžiais „solid“), kurios leidžia jausti ir gramo nesveriantį masaliuką bei pastebėti patį menkiausią žuvies grybštelėjmą. Jei kalbėtumėme tik apie žūklę mikroguminukais, šie spiningai yra tikrai vienas geriausių pasirinkimų. Tačiau yra vienas „bet“...

Jeigu norime išbandyti ir kitus ultralight klasės masalus ir įvairesnes pravedimo technikas, spiningai su įklijuota viršūnėle nėra geriausias pasirinkimas. Žūklaujant nedidelėmis sukriukėmis, muselėmis ar mikrocikadomis jais iš bėdos dar gali gaudyti. O, va, pabandžius „patvičinguoti“ nedidelį vobleriuką, tenka nusivilti – minkšta viršūnėlė amortizuoja judesius, žvejo perduodamus vobleriui, ir gaunasi kažkas panašaus į „pagiringo kiemsargio šlitinėjimą“, o ne tvičingą. Norint reikiamai „išmušti“ voblerį, visgi, reikia atitinkamo galingumo vientiso (tobular) koto ir nieko čia nepadarysi.

Universalesnių ir nebrangių modelių galima rasti daugelio prekinių ženklų asortimente, kurie tiks tiek lengvam tvičingavimui, tiek ir gaudymui kitais masalais. Svarbu atkreipti dėmesį į koto masę ir bendrą balansą su rite. Aišku, apie ypatingą malonumą kalbą neina. Žemos klasės anglis ir nemažas ritės svoris trukdo gerai jausti masalą.

Tad jei jau norime pajausti tikrą malonumą ir galime finansine prasme sau šį tą leisti, verta pasižvalgyti po vadinamuosius „japoniškos dvasios“ ar net tikrus Japonijos gamintojus. Tokių firmų asortimente jau gali sau rasti norimą variantą ir pats išrankiausias ultralight gerbėjas. Šie kotai labai specializuoti, labai lengvi ir dažnai labai brangūs. Sakysim, už kokį „Tict“, „Tenryu“ ar „Evergreen“„žaisliuką“, lyg už prabangų dviratį, gali palikti tris, keturis ar net penkis šimtus eurų ir net daugiau. Apie rites nė nekalbu. Bet kadangi, kaip jau minėjau, šis straipsnis skirtas ne ultralight fanatikams, o eiliniams meškeriotojams, tai apie juos užsiminiau tik tarp kitko.

Firmos firmom, pinigai pinigais, o yra objektyvūs kriterijai, pagal ką reikia vadovautis, renkantis kotą. Vieni labiau tiks gaudymui nuo kranto guminukais, kiti – iš valties vobleriukais ir t.t., todėl bandysiu pernelyg „nevyniodamas į vatą“ pakalbėti ir apie vienus, ir apie kitus ir paieškoti „aukso vidurio“.

Pradžioje pakalbėkime apie kelias standartines situacijas.

Pirmoji – žūklė nuo kranto ar įsibridus ežerėlyje ar tvenkinyje. Pagrindinis gaudymo objektas – ešeriai (na, pasakykime teisybę, tokie ten ir ešeriai – 50–100 g ešeriokai), dažniausiai naudojami masalai – mikroguminukai, rečiau mažos, 00–1 nr, sukriukės, ant galvakablio surištos muselės ar mikrocikadėlės.

Nesunku nuspėti, kad žūklei tokiomis sąlygomis geriausiai tik ilgas, progresyvaus linkio 2,40–2,70 m ilgio ir 1–7 g ar panašios galios spiningas su įklijuota anglies pluošto viršūnėle. Didesnis ilgis šiuo atveju duoda tolimesnį masalo metimą, kas šiuo atveju yra didelis privalumas bei galimybę geriau valdyti masalą – iškišus viršūnę, apvesti apie vandens žoles masalą, ir t.t. Tačiau persistengti su spiningo ilgiu taip pat neverta. Trimetrinė „kartis“ gal kiek ir padės toliau užmesti (ir tai dar galima ginčytis), tačiau dėka savo ilgio ir svorio spiningas tampa nebe toks jautrus ir inertiškas, neišeina taip greitai juo sureaguoti į žuvies kibimą.

Antra situacija. Gaudymas iš valties didesniame ežere ar užtvankoje. Pagrindiniai masalai – mikroguminukai bei mažos sukriukės, potencialiausias laimikis – ešeriai, raudės, rečiau kita „balta žuvis“.

Šiuo atveju reikalingas maksimaliai jautrus ir lengvas kotukas. Spiningo ilgis šiuo atveju nėra svarbus, nes visas vietas pasieki valtimi. Todėl, mano galva, geriausias pasirinkimas – trumpas, 1,8–2,1 m ilgio ir 0,8–5 ar 1–7 g užmetimo svorio spiningėlis. Tokie spiningėliai, reikalui esant, leidžia naudoti itin plonus valus, na, o jų liaunumo nereikia baidytis – turint kantrybės ir gerai susireguliavus ritės stabdžius galima juo ištraukti ir netikėtai užkibusią „neutralaitinio“ dydžio (2–3 kg) lydeką ar „mėsytės“ užsimaniusį panašaus dydžio auksašonį karšį. Būtent tokiais parametrais pasižymintys įrankiai dažniausiai gaminami įvairioms spiningavimo varžyboms.

Trečia situacija. Neplatus upelis, pagrindiniai masalai – patys mažiausi (iki 3 cm) vobleriai, 00–1 nr sukriukės ir t.t. Žūklės objektas – nedideli šapalai, ešeriukai, meknytės, upėtakiai ir t.t.

Kadangi vidurvasarį retai kur pavyks prieiti prie vandens krantais, todėl labiausiai tikėtina žūklė brendant prieš srovę upelio vaga. Tokiam gaudymui reikės trumpo 1,6–2 m ir šmaikštaus spiningėlio, gebančio tiksliai ir pakankamai toli išsviesti prastai skrendančius ir beveik nieko nesveriančius masalus bei linkstančio nuo didesnės perkrovos per visą ilgį ir puikiai stabdančio žuvies šuolius. Įprastas, su įklijuota anglies pluošto viršūnėle, spiningas čia netiks, nebent ruoštumėtės žvejoti vien mažais guminukais, kas tokiose sąlygose dažniausiai nėra itin racionalu.

Spiningo linkis šiuo atveju priklauso nuo žvejo įgūdžių ir supratimo, gali svyruoti nuo greito (fast) iki visiškos karvės uodegos (slow). Šiuo atveju protingiausia būtų ieškoti specialiai upėtakių žūklei skirto koto, kuris savo parametrais daugiau mažiau atitinka šiuos reikalavimus ir kurių savo asortimente turi kiekviena save gerbianti firma. Jei įrankį siūlo Europos gamintojai, kartais galima „sugriešyti“ ir rinktis šiek tiek galingesnį – 2–12 g ar iki 10 g galios spiningą, kurį šiaip jau turbūt reikėtų priskirti light kategorijai. Šioks toks koto galios resursas, aišku, proto ribose šiuo atveju nėra labai jau blogas dalykas.

Ketvirta situacija. Žūklė iš valties, stovintis vanduo. Žūklės technika – tvičingas ultralight dydžio vobleriais planuojamas „grobis“ – įvairaus „kalibro“ ešeriai, kartais pasitaikančios nedidelės lydekaitės.

Šiuo atveju neabejotinai prireiks ganai trumpo lengvo ir kiek galingesnio spiningėlio, iš vienos pusės galinčio tinkamai „išmušti“ voblerį, iš kitos – dar išlaikant jautrumą. Spiningo ilgis, iš principo, geriau kuo trumpesnis, sakyčiau, aukso viduriukas tvičingui iš valties būtų apie 180 cm. Kita vertus, norint retkarčiais pažvejoti nuo kranto ar kitais būdais galima imti ir šiek tiek ilgesnį – iki 2 metrų ar kraštutiniu atveju – iki 2,1 m. Koto „gramatūra“ jau rimtesnė arba 3–10 ar net 2–12 g, pastaruoju atveju „balansuojanti“ ties light spiningų ribos.

Apžvelgėme keturias skirtingas situacijas, tačiau patys suprantate – idealų pasaulyje nebūna ir kiekvienai situacijai koto nenusipirksi. Todėl geriau rinktis tai, kur žvejosite dažniausiai. |O kitą kartą pakalbėsime apie masalus bei tai, kaip per trumpiausią laiką turėti daug kibimų.

Žurnalas „Žūklė+“, 2010 m.

Kablys.lt

+ Schema

„Pickerių“ laikas

2019-11-11 12:05 Pasidalijimų 34

Gaudymas „žole”

2019-11-11 19:48 Pasidalijimų 13

Rudeniniai karpiai arba „smirdukų triumfas“

2019-10-01 12:27 Pasidalijimų 37 Komentarų 1

Dugninės meškerės pozicija

2019-08-29 14:10 Pasidalijimų 49 Komentarų 1