Beveik vertikaliai be pertraukų spiginantis „prožektorius“ dienos metu išties sugina beveik visus žuvis į vandenžolių ar kitą priedangą. Be to, pietų „siestos“ metu iki minimumo krenta žvynuotuojų apetitas. Išimtis yra gal tik raudės, kiaurą dieną zujančios pakrantės seklumynuose. Bet tik nedidelė spiningautojų dalis specializuojasi jų gaudyme. Taigi, geriau sulaukti vakaro ar keltis gerokai prieš saulės patekėjimą. Bet...
Toks jau tas gyvenimas, kartais nutinka būtent taip, kad neturi galimybių rinktis. Galbūt vakar su draugais maloniai užsisėdėjai ir naktis pasirodė per trumpa, o rytas atėjo per greit? O gal darbo grafikas toks, kad tegali ištrūkti tik pietų metu?
Nesvarbu, kas ir dėl ko, bet faktas lieka faktu – esi prie ežero čia ir dabar, t.y., vidudienį, mano jau anksčiau minėtu oru ir nori kažką pagauti. Beviltiška? – nebūtinai. Tik gali tekti gerokai paplušėti bei pasitelkti netradicinę žūklės taktiką ir masalus. Apie juos ir pakalbėkime pirmiausiai.
Vibruojančios tarškalynės
Būtent taip praminiau masalus, kuriais tokiu nepalankiu metu pavyko apgauti daugiausiai lydekų. Išskirtinis jų požymis – stiprūs vandenyje skleidžiami virpesiai bei itin galingas akustinis fonas, kurį skleidžia masalo viduje įtaisyti šrateliai. Be to, masalas turi būti pakankamai kompaktiškas (idealiausia 4–6 cm) bei itin gerai skrieti, nes gaudant tokiu metu negiliuose vietose dažnai būtini itin tolimi metimai. Kaip supratote, šiuo atveju kalbu daugiausia apie crank ir shad voblerius. Nors kai kurie šiomis savybės pasižymintys masalai veikiau priskirtini džerkbaitų ar poperių giminei.
Labai panašiomis savybėmis pasižymi ir efektyvumu mažai nusileidžia mano jau anksčiau paminėti rattlin tipo vobleriai. Be kitų gerų savybių panorėjus juos galima traukti šuoliukais dugnu kaip guminuką, kas kartais būna labai efektyvu.
Trečias karštymečio masalas, kurį visada turiu su savimi – nedideli (iki 7 cm) kresno sudėjimo (glider tipo) džerkbaitai.
Netikėtumo efektas
Spiningautojai, gaudantys šapalus ar upėtakius, puikiai žino, kad staigus ir netikėtas masalo atsiradimas žuvies regos lauke dažnai būna lydimas kibimo. Tuo tarpu palaipsninis ir lėtas – rečiau. Pavyzdžiu, šiuo dėsniu pagrįsta upėtakių medžioklė upeliuose, traukiant masalą pasroviui. Kitaip tariant, tai vadinamasi netikėtumo efektas, kada žuvis nespėja gerai apžiūrėti masalo ir pasikliauja vien vidurio linija.
Lydekoms šis metodas taip pat pakankamai efektyvus, ypač vidurvasaryje ir rudens pradžioje. Manau, kad aštriadantė atakuoja staiga jos kaimynystėje atsiradusį agresyvų ir smarkiai triukšmaujantį masalą veikiau nei alkio vedama, o dėl savisaugos ar agresyvumo instinktų. Nors atrodytų lyg ir nelogiška – kokią grėsmę bent jau pusmetrį siekiančiai vandens tigrei gali kelti kažkoks penkiacentimetrinis objektas?
Prisiminkime, kad jo keliama vibracija ir triukšmas prilygsta dešimteriopai didesniems padarams, tad ir nenuostabu, kad margašonė, dėl viso pikto, praplaukiant pro nosį tokiam triukšmadariui taukšteli dantimis. Kad nedrumstų ramybės. Šią mano teorija patvirtina ir tas faktas, kad šiuo laiku lydekos retai kada giliai įryja masalus ir dažnokai užsikabina už pabarzdės, pažiaunės ar kitų galvos vietų.
Kaip užklupti lydeką iš pasalų?
Esminis dalykas yra masalo pateikimas lydekai. Tam, kad masalas atsidurtų lydekų regos zonoje staiga, masalą reikia vesti kuo arčiau lydekos slėptuvės. Kad jai neliktų laiko „pagalvoti“.
Vienas iš efektyviausių būdų – traukti masalą per pusmetrį ar metrą nuo nendrių ar kitos augmenijos linijos, jei tokia ten yra. Tūnanti žolių šešėlyje tegul ir neaktyvi lydeka puikiai girdi artėjantį triukšmą ir yra pasiryžusi kąsti (tačiau ne vytis) iš toli triukšmaujantį masalą.
Antras variantas, ypač efektyvus ten, kur visas vandens telkinio pakraštys yra sužėlęs reta žole – dreifuoti ar plaukti lėtai ir „apšaudyti“ visas pamatytas didesnes eketes tarp žolių.
Geriausiai neaktyvias lydekas padeda išprovokuoti šiek tiek chaotiški, bet būtinai su pauzėmis judesiai. Kalbant apie voblerius – žinoma, jų vedimo technika stop and go. Bet kuriuo atveju masalo vedimo tempas turi būti nemažas – nuo vidutinio iki gana greito. Ilgos pauzės, per kurias galima parūkyti yra daugiau vėlaus rudens ar pavasario „ginklas“. Spiningaujant šiuo būdu neverta ilgai užsibūti vienoje vietoje. Atvirkščiai – stengtis patikrinti kuo didesnius plotus.
Efektyviau yra paleisti valtį dreifuoti, jei tik įmanoma, išilgai spėjamų lydekų slėptuvių, nei inkaruotis vienoje vietoje. Ideali šiam tokiam gaudymui išmanioji „I pilot“ ar panaši sistema, kuri leistų plaukti tyliai norima kryptimi ir greičiu.
Šis gaudymo būdas ypač tiktų cholerikams. Meti – trauki, meti – trauki. Nekibo – iškart plauki kitur. Jokio sėdėjimo vienoje vietoje. Jokios monotonijos.
Tad atsidūrėte per karščius, pakaušį kepinant saulei, su spiningu prie kokio ežero ir trūks plyš norit kažką pagauti – pabandykite šią taktiką. Mane ji ne kartą yra išgelbėjusi tokiomis dienomis!
