Kiti šiuo laiku naršo upes, o aš labiau mėgstu nedidelius, ne itin gilius, dažniausiai drumstoką vandenį turinčius ežerėlius bei užtvankas, kurių tikrai netrūksta Vilniaus ir Ignalinos rajonuose. Toli važiuoti iš namų nereikia, kitų žvejų paprastai tokiu laiku ežerėliuose nebūna. Tad čia dažniausiai lieku pats su savimi, ir tai ypač smagu – niekas „ant galvos“ nelipa.
Žiemos spiningavimo „poligonai“ – kodėl maži ežerėliai geriau
Nedidelis vandens telkinio plotas irgi turi savų privalumų. Mat dideliame ežere labai sunku iš anksto nustatyti, kaip giliai ir kokiose vietose bus lydekos, todėl turi patikrinti daugybę taškų, kol susidarai šiokį tokį vaizdą. Dienos gruodį trumpos lyg akimirka – gali nespėti. O štai nedideliame ežerėlyje tokių vietų ne itin daug – patikrinai vienur, patikrinai kitur, ir, žiūrėk, jau po kelių valandų daugmaž aišku, ar aštriadantės šiandien „varlinėja“ pakrantėse, ar tūno susigūžusios palei duobės kraštus...
Kitas dalykas – mažesniame vandens telkinyje randi daugiau užuovėjų ir nesi toks priklausomas nuo oro. Nereikia variklio, nebūtinas ir echolotas – gali išplaukti paspiningauti paprasta irkline valtele, kurią ant kupros užsimetęs gali nusitempti prie vandens vienas ir nuleisti kur panorėjęs – nuo nieko nesi priklausomas.
Žiemos spiningavimui mėgstu rinktis ežeriukus ar tvenkinius su drumstesniu vandeniu ir nedideliais, iki 5 m, gyliais. Senokai esu pastebėjęs, kad čia lydekų skaičius daug didesnis nei giliuose ir skaidriavandeniuose ežeruose. Be to, gaudant sekliau galima pritaikyti daugiau spiningavimo technikų ir vien dėl to pasiekti geresnių rezultatų.
„Ratlinų“ šlovės valanda
Lydekas šiuo metu labiausiai mėgstu žvejoti vobleriais. Jau keleri metai iš eilės labai gerai šiuo laiku veikia nedideli, 14–18 g svorio Rattlin tipo vobleriai. Dažniausiai naudoju Megabass, Lucky Craft šio tipo masalus, nors ne kažką jiems nusileidžia kiek „draugiškesni“ kišenei Yo Zuri „3D“ serijos „ratlinukai“.
Šiuos masalus traukiu tik kotu, ganėtinai švelniai – trūkt ir suvynioju rite atsilaisvinusį valą, tada trūkt – ir vėl suvynioju. Visi kibimai dažniausia įvyksta iškart po trūktelėjimo. Šį pavasarį taip pavyko su „ratlinu“ pagauti net 1,5 kg svėrusį karšį, godžiai įrijusį pusę masalo. Ir tai tikrai ne vienintelis toks siurprizas.
Kitas šiuo metu efektyvus „ratlino“ judinimo būdas gaudant šaltame vandenyje – lengvas tvičingavimas. Užmeti masalą, leidi jam nuskęsti beveik iki pat dugno ir tada du kartus lėtai timpteli: timpt timpt, sustabdai, vėl timpt timpt – kad masalas po timpčiojimo tik suvirpėtų, bet praktiškai vos pajudėtų iš vietos.
Paprastą džigavimą primenantis voblerio traukimas leidžiant jam laisvai sklęsti (taip daug kas mėgsta) man žiemą nepasiteisino visai.
„Ratlinais“ lengviausia žvejoti, jei vandens telkinio dugnas ganėtinai švarus. Bet sekliuose ežeruose retai taip būna – dažniausiai dugne stūkso žolių ar dumblo „kilimas“. Tokiu atveju tenka skaičiuoti, per kiek laiko masalas nusileidžia į dugną, ir pradėti jį traukti kiek anksčiau.
„Flegmatiškasis“ tvičingas – antroje vietoje
Į antrą vietą lydekų žūklei šaltame minėtų telkinių vandenyje, be abejo, pakelčiau įprastinį tvičingavimą Minnow tipo vobleriais. Tvičingas yra tvičingas, juo gaudyti ir malonu, ir rezultatyvu. Ypač tomis dienomis, kada lydekos aktyvesnės ir netūno vien nosis sukišusios į dumblą.
Palyginus su žūkle vasarą, žieminis tvičingas yra gerokai „sulėtintas“ – masalą dažnai trūkteli vos vos, kad jis tik suvirpėtų, darai ilgesnes pauzes – kartais net iki 7–10 s. Be to, ne kiekvienas voblerio modelis, kuriuo gerai žvejojai vasarą, yra veiksmingas žiemą. Man labiausiai šiuo metu pasiteisina giliau neriantys vobleriai, tiksliau – Megabass „Live x revenge“, Lucky Craft „100DD“, Zip Baits „Khamsin“ ir kai kurie kiti masalai.
Lydekų būdas beveik kiekvieną žiemą skiriasi. Vienais metais jos nori agresyviau, vos ne kaip vasarą traukiamų tvičinginių masalų, kitais – labai lėto masalo traukimo. Logiško paaiškinimo, kodėl taip yra, neatradau iki šiol.
Kai vobleriai tyli – laikas „valgomai gumai“
Jei lydekos nereaguoja į voblerius (tai būna ypač retai) arba noriu per trumpesnį laiką apgaudyti didesnį ežero plotą ir surasti, kur laikosi lydekos, šiuo metu žvejoju ir guminukais. Tai nėra mano mėgstamiausi masalai, tačiau jų efektyvumo ir universalumo šiuo metų laiku nepaneigsi. Ypač kalbant apie šiuolaikinius „valgomus“ guminukus – jų atsiradimas ne vieną užkietėjusį „vobleristą“ privertė grįžti prie guminukų.
Dažniausiai žvejoju 7–9 cm pailgais riperiais, tokiais kaip Reins „Rock wibe shad 3“, kuriuos veriu ant tradicinių galvakablių – visokių sistemėlių su atskiru svareliu gaudydamas lydekas nemėgstu.
Daug kas rekomenduoja žvejojant vėlų rudenį ar žiemą naudoti kuo lengvesnius galvakablius, kad guminukas grimztų žemyn kuo lėčiau. Netgi yra tokia teorija, kad masalas žiemą turi sklęsti iki dugno tiek laiko, kad beveik spėtum cigaretę surūkyti. Bet aš netikiu šia teorija – kaip ir vasarą, guminukus veriu ant 9–11 g galvakablių ir puikiausiai pagaunu.
Manau, kad sėkmė priklauso ne nuo galvakablio svorio, o nuo paties masalo traukimo. Gaudydamas lydekas masalą traukiu ne šuoliukais kaip kokiems sterkams ir ne tolygiai, o per vidurį tarp šių dviejų būdų – savotiškais „laipteliais“, panašiai kaip mano jau aprašytą Rattlin tipo voblerį. Pirmą sykį užmetęs apskaičiuoju, per kiek laiko masalas pasiekia dugną ir užkabina jo žoles, antrą kartą masalą pradedu traukti sekunde ar dviem anksčiau, kad nertų netoli dugno, jo neužkabindamas.
Vieną kartą, prieš keletą metų, gruodžio pradžioje esu labai gerai pagavęs poperiais. Tiek lydekos, tiek stambūs ešeriai tada kažkodėl buvo susibūrę pačiose seklumose, ir jokiais kitais masalais jų pagauti nesisekė. Tačiau taip buvo tik kartą – kitu laiku šiais masalais nieko sudominti nepavyko, nors bandžiau ir bandžiau.
Vanduo drumstas – spalvos matinės
Nors vanduo mano žvejojamuose ežerėliuose paprastai gana drumstas, masalo spalvai skiriu didelę reikšmę ir tam turiu pagrindo. Tikrai daug metų eksperimentuoju šia linkme ir esu įsitikinęs, kad lydekos ir kiti plėšrūnai skiria ne tik atspalvius, bet ir smulkesnes masalo išvaizdos detales. Ypač jei kalbame apie žiemos žūklę ir lėtai, juo labiau su ilgesnėmis pauzėmis traukiamus masalus.
Daug kas įsivaizduoja, kad žvejojant drumstame vandenyje efektyviausi ryškiaspalviai masalai – įvairios „salotos“, „ugniniai tigrai“ ir pan. Mano patirtis leidžia teigti, kad kaip tik drumstame vandenyje efektyviausi perlamutrinės spalvos masalai, turintys mėlyną ar raudoną nugarėlę, o dar, kaip vadinu – „varlinės“ spalvos – geltona su žalia, ruda su geltona.
Tai pat drumstame vandenyje efektyvesni matinėmis spalvomis nudažyti vobleriai nei blizgantys, ir tai galioja ne tik žiemą. Jeigu netikite – įkiškite į vandenį matinių spalvų voblerį šalia blizgančio ir palyginkite – vizualiai matinis iš tiesų atrodys didesnis ir ryškesnis.
Išsimiegojusiems sekasi arba lauk valandos X
Ruošdamasis žiemą spiningauti, nesistengiu anksti keltis. Ne dėl to, kad tingiu, bet kad nėra prasmės – kiek esu bandęs, lydekos paprastai atkunta ne anksčiau kaip 11 valandą. Jų kibimas tęsiasi nevienodai, bet paprastai realu kažką pagauti tik iki 15 valandos – temstant lydekų aktyvumas taip pat sumažėja. Taigi realiai lieka 4 valandos efektyviam spiningavimui, ir šį laiką reikia išnaudoti ypač gerai.
Kartais vėlyvą rudenį ir žiemą dienos metu lydekos būna aktyvios labai trumpai – jos sukyla tik pusvalandžiui ar panašiai. Todėl neskubu palikti gerų vietų, jei tikiu, kad jose išties knibžda lydekų. Daugybę kartų esu patekęs į situaciją, kai, rodos, gaudau geriausiose vietose, o kibimo nėra. Tačiau ateina valanda X, ir lydekos tose pačiose vietose kimba viena per kitą. Praeina dar kažkiek laiko, ir žiūrėk – kibimas dingsta lyg ranka mostelėjus – daryk, ką nori.
Dėl šios priežasties spiningaujant žiemą gerai žinomų vietų sistemingas „melžimas“ – daug sėkmingesnė taktika nei lakstymas po visą vandens telkinį ieškant aktyvių plėšrūnų. Lydekų aktyvumo reikia išlaukti – čia viena svarbiausių žiemos spiningavimo tiesų.
Gaudant lydekas vėlų rudenį pavyksta pagauti sterkų, stambių ešerių, tačiau nedažnai – ežerėliuose šiuo metu karaliauja aštriadantės. Tiesą sakant, jei nėra ledo, joms labai pasisekė – spiningu jų tikrai tiek neišgaudysi, kaip kad ledui užsidėjus jų pagaunama vėliavėlėmis.
Žurnalas „ŽvejOK“, 2012
