O gal garbus literatas buvo neteisus? Dar mūsų probočiai, gyvenę gamtos ritmu, žinojo kada kibs žuvys ir, žiūrėdami į mėnulį, gebėdavo nuspėti, kada eiti prie ežero? Juk dar ir dabar yra išlikusių tokio žinojimo trupinėlių, kurie gyvena kai kuriuose iš mūsų. Ar neteko girdėti sakant, kad dabar antra diena pilnaties ( n-ta diena delčios, jaunaties ir t.t..) – lydekos nekimba. O va kai stos jaunas mėnulis, trečią dieną jos kibs kaip išprotėjusios...

Kas tuo tiki, kas ne – čia jau atskiras klausimas. Juo labiau, kad tokių teiginių praktiškai neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Mat be mėnulio fazės dar yra slėgio pokyčiai, vėjo kryptis, vandens lygis, temperatūra ir skaidrumas, masalo formos, dydžio ar spalvos parinkimas arba tiesiog pataikymas ar nepataikymas užmesti žuviai masalą po nosimi tada, kai ji medžioja. Todėl visada gali suversti kaltę (arba priskirti nuopelnus – žiūrint, ką nori įrodyti) būtent jiems.

Bet vis tiek drįsčiau manyti, kad dauguma mūsų, meškeriotojų, į mėnulio įtaką žuvų kibimui žiūri skeptiškai.

Bet ar tai reiškia, kad esame toliau pažengę šia prasme už mūsų jau minėtą meškeriotoją, gyvenusį prieš pusantro amžiaus. Pažengę, nes turime daugiau žinių apie žuvų biologiją, žinome, kad žuvis masalą mato ne tik akimi, bet ir šonine linija, kad ją aktyviai veikia feromonai, jos uoslė geresnė už šuns šimtus ar net tūkstančius kartų ir taip toliau ir panašiai?

Vargu. Nebent tuo, kad senus įsitikinimus pakeitė nauji. Vietoje mėnulio stebėjimo dabar yra kibimo lentelės ir kalendoriai – nesunku į telefoną atsisiųsti programėlę, kurioje surašyta, kokiomis valandomis žuvys kimba, tad belieka tik minėtu laiku nuvažiuoti prie upės ir ežero ir jas „susirinkti“.

Vietoj slieko paspjaudymo dabar perkame purškiamų kvapų flakonėlius ir tikime, jog papurškus guminuką, sakysime, sintetiniu krevetės arba stintos kvapu, Kauno marių sterkai kibs tris kartus geriau. Arba kad įsigijus japonišką ar amerikietišką kotą už tris šimtus eurų, nuo šiol pagausime daugiau.

Galų gale, jei jau esame tokie modernūs ir kieti, tai kodėl mintyse (ar net garsiai) nusikeikiame, kai mums kas nors prieš žūklę palinki sėkmės, ar pamatome prabėgantį juodą katiną?

Ne ne. Technologijos tikrai tobulėja, bet ne žmogaus mąstymas. Juk greta nano technologijų egzistuoja horoskopai. Šalia šiuolaikinės chirurgijos, gebančios persodinti širdį ar prisiūti ranką – karmos valymas. O greta racionalaus proto diktuojamo supratimo, kad daugiausia nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvename ar gyvensime – įsitikinimas, kad viską lemia kažkoks kosmopolitinis paslaptingų jėgų – žydų, masonų ar dar kažkieno – sąmokslas.

Bet nenukrypkime nuo pagrindinės temos – tai ar galima nuspėti iš anksto lydekų kibimą, nesiremiant gamtinėmis sąlygomis? Atvirai pasakysiu, nežinau. Bet užtat tikrai žinau, kad jeigu kas iš tiesų kada nors atrastų žuvies kibimo algoritmą ir pagal jį sukurtų kažkokią super mašiną, kuri tiksliai pasakytų, kada ir ant ko žuvis kibs ir neklystų – žvejyba savo malonumui kaip reiškinys greitai išnyktų. Juk būtent nenuspėjamumas ir yra vienas iš didžiausių jos žavesio komponentų.

P.S. Ir vis dėl to turiu prisipažinti, kad horoskopais truputį tikiu. Antai praeitą savaitgalį, kai važiavau prie Neries paieškoti lašišų, Merkurijaus planeta, atsakinga už žmogaus protinę veiklą ir atmintį, matyt, buvo Asilo žvaigždyne, nes nuvažiavęs prie upės pasigedau ritės ir teko beveik trisdešimt kilometrų grįžti jos pasiimti.