Meilė iš pirmo žvilgsnio

Su pirmaisiais šlakiais susidūriau dar vaikystėje, gal apie kokius 1976 metus, žvejodamas su plūdine Žeimenoje. Nebuvo tada draudžiama žvejoti tokio tipo upėse gyvais masalais, tai kaip ir visi vietiniais žvejai, o juo labiau vaikai, tiesiog žvejodavome ir gaudydavome čia kas kimba. Slieku susigundydavo stambios kuojos, šapaliokai, plūdę nardindavo gražuoliai kiršliai, papuldavo, tiesa, retai, ir vienas kitas upėtakis. Daug metų praėjo, bet kaip šiandien prisimenu, tą gegužės mėnesio rytą, kada užkibo pirmasis gyvenimo šlakys. Šiandienos akimis žiūrinti, ne toks ir didelis jis buvo – gal kokių trijų kilogramų. Bet vaiko akimis atrodė jis įsiminė kaip tikras milžinas ir įsiminė visam gyvenimui.

Vėliau su šlakiais susidūriau rimtai užsiėmęs museliauti. Su Nerimi susisiekiančiuose upeliuose tikslingai gaudant upėtakius pasitaikydavo kibimų, kada užkibęs kažkoks neregėto dydžio „upėtakis“ pasileisdavo upe taip, jog nelaikydavo jokie pavadėliai. Kai pabodo žuvims „dovanoti“ museles, pasunkinau įrankius ir užsirišai storesnį pavadėlį ir jau kitoje žvejyboje ištraukiau gražų šlakį. Nuo tada rimtai ir susidomėjau šių žuvų žūkle.

Literatūros šia tema nelabai buvo, museliautojų ratas tuo laiku taip pat buvo labai nedidelis, o ir pati šlakių žūklė „už įstatymo ribų“. Gal todėl daugiausia apie šias žuvis sužinojau iš vietinių brakonierių, numojusių rankas į draudimus, kurių tais laikais tarp Vilnios meškeriotojų buvo tikrai nemažai. Būtent – kada, prie kokio vandens lygio ir į kokius upelius ateina šlakiai ir lašišos, kaip atrodo jų nerštavietės ir lizdai ir t.t.

Domėjausi šiomis žuvimis ir vėliau, nes gyvenant netoli Neries ir kone kasdien joje ir kitose upėse ir upeliuose žvejojant, neįmanoma jų nepastebėti. Aišku, per daugelį metų keitėsi ne tik santvarkos, tačiau ir mano požiūris į pačią žūklę bei šias žuvis. Norėtųsi daug papasakoti apie realią šių žuvų išteklių būklę bei šių žuvų tykančius pavojus, bet tai, be abejo, jau būtų atskiro straipsnio tema.

Teko šlakius ir lašišas tiek savo malonumui, tiek ir įvairiose varžybose, gaudyti ir užsienyje, ir labai toli, ir visai kaimynystėje – Latvijos Salacos upėje, kur jau gerokai anksčiau leista ribota šių žuvų žūklė. Džiaugiuosi, kad paskutinius metus, kai galų gale buvo įteisinta licencinė šlakių ir lašišų žūklė kai kuriose mūsų krašto upėse, jau nebereikia važinėti į užsienius ar brakonieriauti, norint pagauti šią žuvį. Todėl sezono metu didžiąją laisvalaikio dalį skiriu tikslingai šių žuvų žūklei. Be to, bendrauju su ne viena dešimt meškeriotojų, tikslingai gaudančių šias žuvis, tad pas mane suplaukia gana daug informacijos – kas, kur kada ir kaip ką pagavo, todėl manau, kad šia tema galiu šį tą pasakyti.

Pavasariniai šlakiai – ko nežino ar nesako ichtiologai

Apie šlakių ir lašišų migraciją į mūsų krašto turbūt daugiausia galėtų papasakoti ichtiologai, tačiau informacijos iš jų šia prasme išgirstame ne tiek jau daug. Gal būt specialia nenorima jos pasakoti, gal ne viską žino ir mūsų mokslininkai, nes man, kaip paprastam meškeriotojui ir stebėtojui, prie vandens praleidžiančiam nemažai laiko, tenka pastebėti ne vieną dalyką, lyg ir prieštaraujantį viešai skelbiamoms dogmoms. Vienas jų – tai pavasarinis šlakių migracija į upelius.

Ne kartą ir ne du teko stebėti gegužės mėnesį kylančius aukštyn upe šlakius, įveikinėjančius užtvankas ir kitas kliūtis, nors pagal viešą teoriją tokiu metu upėse arba apskritai jų neturėtų būti, arba likęs tik vienas kitas, vėluojantis grįžti į jūrą. Gaudant vasaros pradžioje upėtakius, vieną kitą „pavasarinį“ šlakį ne taip jau pavyksta pagauti, ir tai tikrai būna ne dėl nežinia kokių priežasčių užsilikęs nuo rudens plėšrūnas, o nesenai atėjusi iš jūros žuvis, ką išduoda šviesi, sidabriška jos spalva. Nemanau, kad šių šlakių populiacija labai didelė, bet kad tokia migracija vyksta – įsitikinęs tikrai ne vien tik aš.

Galima būtų, aišku, spėlioti, kad gal būt taip elgiasi tos žuvys, kurios įprastos migracijos metu negalėjo prasimušti per žvejų verslininkų tinklus ir pakeitė savo įpročius, o gal tai atskirai mūsų šlakių porūšis. Į tai turbūt galėtų atsakyti tik tie patys ichtiologai, bet kol kas, kaip minėjau, jie tyli. Čia, aišku, kalbėjau apie išimtį. Didžioji masė šlakių ir lašišų visgi pasiekia mūsų upes ir upelius kaip ir dera, rudenį, išneršę, ir kiek pabuvę, iš mūsų upelių ir upių, pradeda ristis žemyn, kol išplaukia į jūrą. Šis pavyzdys toli gražu nevienas, todėl man atrodo, kad šias žuvų buvimą ir elgseną vandenyje dar labai daug ko nežinome.

Rudens ir žiemos-pavasario tauriųjų žuvų gaudymo sezonai – skirtumai ir panašumai

Šlakių ir lašišų migracijos laiką lemia daugybė veiksnių, iš kurių, mano galva, svarbiausi yra vandens lygis ir temperatūra. Nuo to priklauso, kada žuvusi užeina į upes, priklauso, ir kada jas palieka. Tiek lašišos, tiek šlakiai mėgsta vėsesnį vandenį ir būna itin aktyvūs, kai jis siekia 8 laipsnius ir žemiau. Be to, to, šlakys, atėjęs iš jūros, ir tiek ta pati žuvis, tik jau grįžtanti – tai iš principo dvi skirtingos žuvys.

„Šviežiai“ atplaukęs šlakis yra kovingas ir energingas, todėl jį pagauti yra daug lengviau ir paprasčiau. Tuo tarpu po neršto ir žiemos nusilpęs „taškuotasis“ daug silpniau reaguoja į masalus, todėl ne taip paprasta jį surasti, o ir suradus parinkti „teisingą“ masalą bei mokėti jį pravesti. Todėl iš principo mūsų krašte galima lašišų ir šlakių žūklę galima suskirstyti į du periodus – rudeninį, iki draudimo, ir kada šios žuvys iš jūros migruoja į nerštavietes ir žieminį pavasarinį, kai ritasi iš jų atgal. Kadangi dabar žiema, tai pirma ir pakalbėkime apie grįžtančių šlakių žūklę upėse ir upeliuose.

Laukite tęsinio