Pagaliau įvyko kova su angliškai seabass, o lietuviškai vilkešeriais vadinamomis žuvimis. Dar nuo pavasario rinkau informaciją apie jų žūklę, aiškinausi, kur ir kada vilkešerių reikėtų ieškoti, kokius masalus naudoti.
Daug laiko buvo sugaišta žuvų paieškai, jau buvau beveik nuleidęs rankas, bet rugsėjo pabaigoje su kolega nusprendėme dar kartelį pabandyti. Ir pagaliau pavyko!
Buvau daug skaitęs, kokie galingi priešininkai yra vilkešeriai, tad spiningą reikėjo rinktis gana galingą. Apsiginklavau 2,7 m ilgio ir 7-25 gr užmetimo „Tenryu Masterplan”. Masalai – tolimiems metimams skirti vobleriai ir guminukai, kurių ilgis 7-12 cm. Vilkešeriai dažniausiai maitinasi toli nuo kranto, tad masalai turi būti toliašaudžiai.
Ankstyvas rytas, saulė tik kyštelėjo virš horizonto, o mes jau pasiruošę. Vaizdai nepakartojami – rami jūra, kylanti saulė. Vien dėl tokio vaizdo verta keltis 2 val. ryto.
Pirmieji metimai, masalų keitimai, skirtingi pravedimai tiek pačiu paviršiumi, tiek baksnojant dugną, bet niekas neveikia. Dėžutėje ieškau ko nors dar nebandyto ir akys užkliūva už 90 mm ilgio „Pontoon 21 Cablista”. Antru metimu – smūgis, kurio ilgai nepamiršiu. Spiningas sulinksta, ritės stabdis net žviegia, 50-60 m atstumu nuo kranto užkibusi žuvis net neketina pasiduoti ir suprantu, kad tai mano pirmasis vilkešeris.
Įsimintina kova, greita fotosesija su 3,2 kg žuvimi ir ji saugiai plaukia atgal. Aš pilnas emocijų, o kolegai belieka šypsotis. Tačiau po kelių minučių pasigirsta ir jo ritės žviegimas – panašaus dydžio vilkešeris po dar vienos įspūdingos kovos pasiekia krantą.
Tą rytą iš viso sugavome 11 vilkešerių, o aš supratau, kodėl šios žuvys tokios populiarios tarp vietinių meškeriotojų. Viskas dėl nepaprastos jų jėgos ir meškeriotojui dovanojamos kovos bei emocijų, kurių ir ieškome žvejyboje.
