Kur, kaip ir ką gaudysiu – čia jau buvo antraeiliai klausimai, kuriuos palikau spręsti naujam savo pažįstamam, žinomam spiningautojui ir žūklės gidui, Audriui Useliui. Prieš dvi dienas iki gavau iš jo patikslinimą, kad žvejosime ešerius, tad reikia pasiimti atitinkamus įrankius ir masalus. Ir tiek žinių man visiškai užteko.
Į žūklės krepšį keliavo krūva pakuočių su valgomais guminukais, dėžutė su galvakabliais ir švininiais bei volframiniais „kūlverstukais“, dėžutės su sukrėmis bei nedideliais vobleriais. Tai pat ritė su plonu pintu valiuku ir naujasis spiningas. Turbūt daugiau kaip penkiolika metų sąžiningai „atgaudžiau“ kadaise lenkų žurnalo „Wędkarz Polski“ redaktoriaus Wiaslewo Dembickio dovanotu lenkų gamybos varžybiniu spiningu, tačiau po antro jo lūžio šiemet nusprendžiau atsinaujinti ir pažiūrėti, dėl ko čia taip svaigsta dabartiniai UL mėgėjai. Kas stebuklingo tuose japoniškuose (ar „japoniškos dvasios“ kotuose?).
Į prestižinį lygmenį nepretendavau, tad pasitenkinau kainos prasme „vidutinioką“ – su nupiešta palme ir keistu pavadinimu: „Pinwheel“ iki 5 gramų galio koteliu, kuris, mano nuomone, turėjo viską, ko reikia: jautrų ir greitą blanką bei „solid“ tipo pilnavidurę viršūnę, mano mėgiamą 2,28 m ilgį, net 9 gerus fuji žiedus ir smagų „gulėjimą“ rankoje.
Iš vakaro susiskambinus su Audriumi sužinojau ir tikslesnį sekančios dienos planą. Kadangi Kuršių mariose, kur šiuo metu gerai kimba ešeriai, siautės vėjas, bandysime ešerių paieškoti Minijoje ir Upaityje ar net Atmatoje. Teoriškai, pirmieji ešeriai jau turėtų šiose upėse pasirodyti, bet praktiškai dar niekas nebandė. Taigi, būsime pirmieji atliksime žvalgybą.
Minijos žemupyje tikslingai ešerių nebuvau gaudęs, tai dėl to tik apsidžiaugiau. Dar smagesnis dalykas buvo, kad su mumis kartu važiavo sūnus, nusiteikęs filmuoti ir fotografuoti – man to daryti nereiks. Galėsiu atsiduoti žvejybai „iki paskutinio siūlo“ ir tik gale kiek pamalti liežuviu. Va čia tai suprantu – tikros atostogos.
Į Miniją Audrius savo RIB tipo valtį, planavo nusileisti prie kažkokio tilto, pusiau oficialioje nusileidimo vietoje. Kodėl pusiau? Todėl kad viskas įrengta valčių nuleidimui – yra aikštelė, žvyruotas įvažiavimas į upę, staliukai ir pavėsinės, tualetas ir net žvejybinė lenta. Bet kaip nusileidimo vieta ji kažkodėl nepažymėta, tad gal sulaukti baudos. Nusileidimo vieta kaip yra, bet kaip ir jos nėra. Tradiciniai Lietuvos valdininkų rebusai.
Išplaukę į Miniją pirmą kartą sustojome ties tiltu. Abu Audriaus echolotai (vienas, piešęs vaizdą iš viršaus, kitas – tradiciškai) parodė kažkokių didesnių žuvų susibūrimą. Elektrinis inkaras sustabdė valtį ties kitu upės krantu, o Audrius nurodė orientyrus, nuo kur iki kur geriausia būtų mesti masalą. Pirmas užmetimas masalui nuskendus, pirmi ritės pasukimai ir per jautrų kotą iškart gaunu smūgius į masalą. Tik pakirsti nepavyksta. Gal trečiu bandymo šiaip tai ištraukiu nupiepusį, gal 50 gramų svorio ešerėką. Po jo antrą, trečią... Audriaus spiningo (beje, tokio paties, kaip mano, tik galingesnio – iki 10 gr) viršūnė irgi tarpais virpteli, bet jis nekerta. Neverta. Mažiukai.
Plaukiame kitur. Viskas kartojasi – beveik kiekvienu metimu spiningus tarsi elektra purto nedideli, 30–70 g dryžuočiai. Būtų varžybose – galėtume jų čia pridaužyti kiek širdis geidžia. Bet mums nuotraukoms ir filmui reikia „normalios“ žuvies. Vertos įamžinimo. Trečias, ketvirtas sustojimai – nieko naujo, neskaitant Audriaus pagauto „nestandartinio“ – viso labo 130 gr dryžuočio. O štai penktojoje, bene giliausioje, kur dugnas nuo vandens žolių pakraščio krenta žemyn „lyg nuo pečiaus“ iki 6 m, bamt, ir užkibo Audriui ešerys. 300 gramų. Pirmas taškas yra! Antrojo irgi nereikėjo ilgai laukti – Audriaus spiningas po dešimties minučių piešė beveik tobulą parabolę.
Tikėjomės rekordinio ešerio, bet prie valties tikrą akrobatinį „šou“ surengė pusantrakilograminė lydeka. Įdomiausia, kad ir ešerys, ir lydeka čiupo kažkokį tamsią lervą imituojantį padarą, užvertą ant ofsetinio kabliuko. Ne tradicinį guminuką. Kaip ten bebūtų, dvi įskaitines žuvis jau turėjome, tad galėjome drąsiai leistis žemyn paieškoti laimės Minijos tęsinyje – Upaityje. Gal ten bus susispietę didieji ešeriai?
Deja, ir ten karaliavo pikti kaip širšės mažiukai. Užtat čia laivyba buvo nepalyginamai intensyvesnė. Valtys, kateriai ir visai nemaži laivai raižė vandenį, palikdami po savęs milžiniškas bangas. Taip ir įsivaizduoju kaip čia suptųsi jose kokie ežerų ir tvenkinių meškeriotojai, jeigu sugalvotų atvažiuoti su savo „Ufimkomis ar „Nyrokais“, bet visa tai buvo niekis, palyginus su Atmata. Prabangių laivų, jachtų koncentracija įrodė, kad, visgi, mūsų ekonomika jau daug metų kyla ir kad Verygos iniciatyvos ant vandens nepopuliarios, ir kad čia reikia rimtai saugotis, kad į tave neįplauktų kokia užsišventusi kompanija.
Atmatoje 5 g galvakabliu galėjai skaičiuoti dugną daugelyje vietų. O tai reiškė, kad srovės praktiškai nėra. O kai taip būna, kažką pagauti yra labai sunku. Ši taisyklė dar kartą pasitvirtino – geriausiuose Audriaus taškuose karaliavo tik tie patys „piraniniai“ ešeriūkščiai.
Nesimatė spiningautojų, nei dugninės mėgėjų ir krantuose. Tik tupintys kormoranai gąsdindami skleidė sparnus ir grėsmingai mojavo, norėdami parodyti, kas čia iš tiesų kontroliuoja padėtį. Vienoje damboje Audrius guminuką piktai kirto šapaliukas. Pabandėme pasigainioti šias žuvis, bet nelabai turėjome tam tinkamų masalų. O dar, kaip tyčia, vienas laivas su girta jaunimėlio kompanija priskreto, leisdami bosanovos stiliaus muziką visu garsu ir trypdami denyje. Muzika buvo gal ir visai nieko, bet prie šokių neprisijungėme ir nešėme kudašių atgal į Miniją. Ten buvo ramiau.
Ties vienu iš posūkių nusišypsojo laimė man įkirsti kažką didesnio: „trišimtinis“ ešerys, čiupęs violetinį, su raudonais taškučiais guminuką, gerokai pakėlė ūpą. Audriui nukirto eilinį guminuką lydekos dantys. Neužilgo sulaukiau rimto kibimo ir aš. Kažkokią didžuvę teko „iš jėgos pozicijų“ krapštyti iš vandenžolių tankmės ir mane nustebino, kad mano visai liaunai atrodęs spiningėlis, kai reikia, gali išvystyti visai nesimbolinę jėgą. Ir valdyti ne UL kategorijos priešininką.
Kilograminė lydeka, mano laimei, nebuvo įrijusi viso guminuko ir pavyko ją įprašyti į valtį. 4 normalios žuvys laive – sutartą privalomą programą jau įvykdėme, neskaitant nepadoraus skaičiaus pagautų ir penkiskart daugiau kibusių mažų ešerių. Kadangi buvo sekmadienis, tai nusprendėme tam šį kartą pasirodymą ir baigti. Kokias išvadas padariau iš šios žvejybos?
Pirma, kad ešerių Nemuno žemupyje šiuo metu dar nedaug. Kiekvieną dieną turėtų prasidėti jų migracija upėmis ir, pasak Audriaus, kuo toliau, tuo situacija gerės. Tačiau, jeigu norite jų gerai pagaudyti vidurvasarį, visgi, geriau rinktis Kuršių marias.
Antra, žūklė su rimtu žūklės gidu, nepaprastai patogiu laivu ir visa įmanoma geriausia technika teikia nepalyginamai daugiau malonumo, nei žvejotum pats iš kokios paprastos „pūstinukės“. Tau nereikia niekuo rūpintis – gali susitelkti tik į žūklę ir mėgautis procesu, negaišti laiko neperspektyvioms vietoms tikrinti. Gyvai pažvejoti ir pabendrauti su spiningavimo asu bei gauti krūvą gerų patarimų, kurie padeda tobulėti.
Na, ir trečia – šiuolaikiniai UL spiningai, visgi, jau toli pažengę nuo senosios klasikos. Nepalyginsi jų jautrumo ir metimo nuotolio, masalo valdymo galimybių. Vienintelis dalykas, kas šiek tiek nepatiko, tai naujo tipo rankena. Gal ir senamadiškas esu, bet visgi senas geras kamštis, kad ir kiek sumažindamas jautrumą, gulėjo delne maloniau, nei į blanką suleista EVA rankena. Bet tai gal labiau įpročio dalykas. Su naujais įrankiais akivaizdžiai gauni gerokai daugiau malonumo.
Pirmoji savaitgalinių „atostogų“ dalis pavyko visai smagiai. Antroji – išplaukimas į Kuršių marias sau Emiliu ir Roku, kitais žūklės gidais buvo paženklinta didesnėmis emocijomis ir nuotykiais. Bet apie ją – kitą kartą. Laukit vaizdo įrašo mūsų „Youtube“ paskyroje (jis išeina anksčiausiai, dėl to verta jį prenumeruoti), o vėliau – ir straipsnio.
