Kadangi naktį žadėjo spustelti net septynių laipsnių šaltukas, nusprendėme labai anksti nevažiuoti. Gal tik apie 10 valandą privažiavome prie Nevėžio, prieš tai užmetę akį į Lampėdžių karjerą ir negalėdami patikėti savo akimis – seklusis jo galas jau visas banguoja. O juk dar praeitą savaitę čia buvo žvejojama nuo ledo.
Šios dienos viešnagę pradėjome nuo kairiojo Nevėžio kranto. Ties senuoju tiltu per upę stovėjo keletas automobilių, tačiau žvejai tik krovėsi mantą, tad ten stabtelėjome tik pažiūrėti į upę. Vandens lygis tik vos vos aukštesnis už vasarinį. Tada judėjome toliau, lietuviško Al Kaponės, Henriko Daktaro, pilaitės link. Upė jau visur be ledų ir tik kur ne kur dar matosi krūmuose likę ledo gabaliukai, liudijantys, kad visai nesenai vandens lygis čia buvo kitoks. Ir tik Nevėžio senvagė, kur suguža gegužės mėnesį neršti karšiai, dar visa yra po ledu.
Pirmas stabtelėjimas populiariausioje aikštelėje, esančioje netoli didžiosios Nevėžio duobės. Kalbiname pirmus sutiktus vyresnio amžiaus meškeriotojus. „Kol kas prastai“, – kinkuoja vyrai galvomis, – „kelios mažos kuojytės nuo ryto ir viskas“. Judame toliau, kur matome įsitaisiusį spiningautoją. Šįmet jis pirmą sykį bando laimę Nevėžyje. Sekasi sunkiai – dėl šalčio labai užšalinėja spiningo žiedukai. Keli metimai ir krapštyk iš jų leduką.
Tačiau veiksmas upėje matyti – prie įvirtusio medžio vis pažyra į viršų aukšlyčių spiečiai. Kažkoks plėšrūnas (įtarčiau – nedidelis salačiukas) jas čia gainioja. Smagus vaizdas, budinantis šiandien mano slopinamą spiningautojo instinktą.
Judame toliau, ten aptinkame dar vieną spiningautoją. Šį kartą – pažįstamą. Jis gaudo ne galvakabliu, o šoninio svarelio sistemėle su ilgu fluokarbono pavadėliu. Ir jam sekasi – netrukus prie mūsų akių ištraukia kokių 150 gramų ešerėką.
Kitame krante matyti, kaip sėdi keliolika fiderio mėgėjų. Į vandenį reguliariai bumbsi masyvios šėryklės. Rodos, lyg kas mėtytų akmenis. Žuvys, matosi, kimba, bet nedidelės. Graibštų neprireikia. Judame tolyn. Kairėje įsitaisę du dugninės mėgėjai, o už kokių 10 metrų nuo jų – plūdininkas. Kadangi vieną iš šių žvejų, pasirodo, irgi pažįstu, tai nusprendžiu pabūti čia ilgiau. Gal pavyks nufilmuoti ir nufotografuoti ką nors didesnio. O ir pakalbėti su šiuo, kiek žinau, rimtu žveju visada smagu. Tik mano keturiolikametis operatorius nervingai trypčioja, visgi, šaltukas spaudžia.
Dugninių viršūnes kartkartėmis tikrai kažkas supurto, bet kol kas žvejams nesiseka. Greičiausiai smulkios žuvytės vis nuima nuo kablio trūklius ir pasprunka nenubaustos. Mindaugo (toks mano pažįstamo vardas) kolega, matau, neapsikenčia – mauna ant kablio marinuotą kukurūzą, stambų masalą šiam laikotarpiui, ir burbėdamas, kad smulkmė jį užkniso – dabar tegul paspringsta. Užmetęs meškerę jis parimsta fotelyje. Bet neilgam – staiga fideriukas, pradžioje atšokęs, sulinksta vos ne perpus. Bet žuvis vėl pasprunka. Sakyčiau, grynai šapalo braižas.
Tuoj pat ant kabliuko maunamas naujas kukurūzas, nauja jauko porcija į šėryklę, ir visa tai keliauja į tą pačią vietą. Pora minučių tvyro ramybė, o paskui viršūnėlė susipurto ir vėl užlinksta. Šįkart yra – meškerė sulinksta smagiau, nei iki tol. Tikimės šapalo, tačiau į graibštą keliauja maždaug 400 g kuoja. Kol kas didžiausia šiandien mano matyta žuvis. Šalimais kolega darbuojasi su plūdine, viena po kitos traukdamas sprindžio dydžio kuojytes. Tikra sportinė žūklė. Visgi, geriausiai, ko gero, gaudo pora žvejų kitoje Nevėžio pusėje, kas kelios minutės traukdami žuvį po žuvies, tad atsisveikinę su Mindaugu nulekiame ten.
Tenka pavažiuoti gerus penkiolika kilometrų, kol pasiekę Bernatonių piliakalnį nusileidžiame keliu žemyn, prie upės, kur lyg Baltijos kelyje stovi mašina prie mašinos. Drąsiai traukiame prie žvejų, kurie, kaip ir tikėjausi, pasirodo esą žvejai sportininkai. O su jais, dirbant žiniasklaidoje, visada lengviau rasti bendrą kalbą. Vyrai gaudo smagiai – tinkleliuose turi ne po vieną kilogramą žuvies (daugiausia įvairaus dydžio kuojų) ir tai toli gražu šiandien ne riba. Jie akivaizdūs šios dienos lyderiai, tad užduodu klausimą vienam iš jų, Tadui, atstovaujančiam „Žvejo Kelias“ klubą, ką jis galėtų patarti eiliniam žvejui, atvažiavusiam šiandien (ar atvažiuosiančiam artimiausiu metu) prie Nevėžio ir norinčiam pagauti geriau?
Pirmiausia, pasak jo, būtina naudoti ne didesnius, nei 16 numerio kabliukus. Antra, rišti ilgus metrinius pavadėlius iš kuo plonesnio valo (jie naudoja 0,08 mm). Trečia, naudoti tik smulkų ir, pageidautina, tamsų jauką, kurį būtina dar pertrinti per 2 mm akytumo sietą, kad jame liktų visos stambesnės dalelės. Ketvirta, jauką sumaišyti su juodžemiu santykiu 1:3. Penkta, permetinėti meškerę dažniau, bent kas 5 minutes, ir, žinoma, į vieną tašką. Tokios gudrybės tikrai padės pagauti kelis kart daugiau žuvies, ne gaudant kaip įprasta.
Geriausi masalai šiuo metu – uodo trūklio lervos ir pinkos. Anot Tado, dabar dar vanduo šaltas žieminis ir nereikia tikėtis didelių stebuklų. Daug rezultatyvesnės žvejybos Nevėžyje prasidės po poros savaičių, kai vanduo turėtų labiau sušilti.
O aš pasakyčiau kitaip – vandens lygis Nevėžyje tikrai puikus, žvejoti galima. Ir žuvys, tegul ir ne pačios didžiausios, kimba. Gera pasiruošus, galima visai rezultatyviai, komfortiškai, o svarbiausia – toli nevažiuojant nuo namų puikiai pažvejoti. Juo labiau, kad šiuo metu lygiaverčių alternatyvų dar nėra labai daug. Pamatęs, kaip gaudo kiti, tiesa pasakius, ir pats užsimaniau paspoksoti į fiderio viršūnėlę. Nors prieš tai valdė tik vienas instinktas – kuo greičiau čiupti spiningą ir mauti upėtakių.
