Pasibaigus Smiltynės etapui (apie jį skaitykite čia), pavargęs, bet laimingas, vidury nakties riedėjau namų link. Automobilyje dvelkė kava, tolumoje mirgėjo reti žibintai, o tyla, pasislėpusi už muzikos pečių, ramiai tūnojo kamputyje.

Taip važiavau, kol nuo šviesų apžlibusias akis pasiekė rodyklė su užrašu „Birštonas“ – 50 km. Nemeluosiu, išsigandau. Kad Jūs žinotumėt, kaip aš nenorėjau pamatyti tos rodyklės! Bet pamačiau. „Važiuoju, pasisveikinsiu“.

Birštoną pasiekiau lygiai 3 valandą nakties. Užgesinau variklį, prisidegiau cigaretę. Kelias minutes spoksojau į vandenį, kol galiausiai pasiklojau miegmaišį šalia Nemuno ir nerūpestingai užmigau.
Taip prasidėjo mano Birštono romanas. Tuomet dar nė nenumaniau, kad jis bus ne toks idiliškas, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Treniruotės

Kuo daugiau treniravausi, tuo labiau pradėjau pykti.

Kiekvienas bandymas buvo lyg amerikietiški kalneliai. Po audringų treniruočių suvokęs, kad neartėju net prie mažiausio stabilumo, į Nemuną pasinėriau visa galva, likusį gyvenimą nustumdamas į šoną.

Pradėjau treniruotis kas antrą dieną. Kartais ir po porą dienų iš eilės. Glėbiais pirkau kirmėles, sukau šimtus kilometrų, verčiau į Nemuną centnerius jauko. 5 valandas ant rankos susikrovęs kelis laikrodžius nuoširdžiai permetinėdavau kas 2 minutes, atsigerdavau, suvalgydavau sumuštinį – ir vėl iš pradžių. Iš šono atrodžiau kaip senas narkomanas bandantis jėga pralaužti Birštono uždangą.
Bėgo dienos, viskas atrodo stovėjo vietoj, o augo tik mano ego. Nes nu kaip gi šitoks žvejys, puikiai pasirodęs pirmuose dviejuose etapuose, įdedantis daugiau darbo ir laiko už kitus, negali įminti Nemuno paslapties?

Tuo metu labai smarkiai tikėjau, kad viskas paprasčiau, kai esi vienas. Tikėjau, kad nereikia pagalbos, nereikia patarimų, nereikia žmonių. Nereikia nueiti į kiną, nereikia paskambinti močiutei. Mačiau tik savo rankas, kurios turėjo visus nugalėti. Savo mintis, kuriose kiti buvo tik maži nieko verti padarėliai. Savo veidą, kuris naglai šypsojosi ir ruošėsi lipti ant pakylos. Ir savo akis, kurioms kažko trūko.

Taip prasikankinau iki pat pabaigos, karštligiškai vagodamas Nemunui nugarą.
Bėda tikrai nebuvo techniniuose dalykuose, kuriuos, manau. labai vykusiai atsirinkau:

Techniniai dalykai:

Kabliukai.

  • Darbštieji japonai Gamakatsu 2210b.


Pavadėlis.

  • Metro dvam, 0.14mm storio.


Šėryklos.

  • Atvira, metalinė, 70-90 gramų.


Meškerykotis.

  • Salmo Tournament 90


Jaukai.

  • 2kg VDE Gold pro Bream
  • 0.5 l VDE Bream skystos aromos
  • Šaukštas saldiklio
  • Šaukštas saldiklio
  • Nu ir dar vienas šaukštas saldiklio.


Masalas.

  • 4–5 uodo trūklio lervos.


Rezultatas.

  • 45 vieta.


Ar ką nors keisčiau iš techninių dalykų? Tikrai ne, penktadienį, paskutinę treniruotę, pavyko sugauti 15 kg žuvies.

Pasikeist reikėjo tik galvą.

Kodėl kai reikėjo keisti taktiką, aklai laikiausi senosios?
Kodėl atmetinėjau kitų nuomonę ir įsikabinau savosios?
Kodėl buvau apgaudytas Doncės, kuris turėjo 2 treniruotes, o aš 20?
Kodėl daugiausiai dirbdamas užėmiau 45 vietą?

Todėl, kad gyvenime reikia balanso. Be jo mes pasidarom kažkokie akli ir karštligiški. Įtikim savo tiesas, užsimerkiam prieš aplinkinius ir auginam ego. Apskritai, žiūrėjimas tik viena kryptim neprideda nei proto, nei laimės. Tampi bukesnis, mažiau lankstus, mažiau kūrybingas. Ir galiausiai paskęsti kaip paskendau Birštone. Jeigu plauki tolyn nuo kranto, visai nesvarbu kokiu greičiu irkluosi.

Būtent po Birštono etapo ir kilo mintis rašyti, dalintis, nieko neslėpti, nes kai mačiau tik save – pradėjo nesisekti. Jaukų kombinacijos, kuriomis nesidalinau – nebeveikti. Karšiai, kurių taip laukiau – nebeatplaukti.

Dabar nuoširdžiai galiu pasakyti, kad 45 vieta yra vienas geriausių per pastarąjį laikotarpį nutikusių dalykų. Jūs įsivaizduokit kaip galėjau pasiklysti užėmęs 1 vietą...

Jeigu darbe, santykiuose, sporte, kūryboje esate kaip tas strutis sukišęs galvą į smėlį, pasidarykit kavos, atsimerkit ir pagalvokit, ar tik neplaukiat ne į tą pusę...

Linkėjimai!

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 153 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 189 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 120 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 144 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3