Lynų žūklė man visada asocijuodavosi su vasara. Povandeniniais žolynais ir „akimis“ tarp jų. Lelijų lapais, jaukinimu ir ilgu rymojimų nuo ankstaus rytmečio, ežero paviršiumi slenkant rūko marškoms. Kuo jau kuo, bet tik jau ne su ankstyvu pavasariu, Pamario kraštu ir pirmosiomis žvejybomis nuėjus ledui.

Bet gyvenimas yra tuo ir žavus, kad visada pasiūlo kažką naujo. Tad ir dabar važiavau keliu palei Nemuną tiksliu kursu į vakarus, netverdamas smalsumu, kaip ten bus su tais lynais.

Tarėmės su Viliumi išbandyti jų žūklę dar savaitės pradžioje, bet koją pakišo staigus atšalimas, sniegai ir vėjai. Nebekibo lynai. Dabar atšilo, jie vėl turėtų atkusti. Bet abejonių buvo: jų ankstyvojo pavasario sezonas, anot Viliaus, jau eina į pabaigą. Jie tuoj užleis vietą karšiams, kuojoms, plakiams ir kitoms žuvims. Bet gal dar vieną kitą ir pagausime. Vilties yra.

Antra mano abejonė buvo dėl pasirinktų įrankių. Viliaus rekomendacijos buvo šokiruojančios – gaudysime 0,22 mm pavadėliais su 2 numerio kabliais. Žuvys stiprios, nejuokauk. Bet imti sunkesnės klasės fiderį žūklei iš valties kažkaip nekilo rankos, tad nusitvėriau savo mėgiamą, iki 40 gr šėrykles galintį svaidyti „Drenaniuką“. Teko su juo ir pusantrokilograminius karosus traukti ir karpinėje iki 3 kilogramų karpiokus gaudyti. Susitvarkydavau. Bet gal išties čia tie lynai priešinasi kaip žvėrys ir dar juos reikia su žolių kupstais į viršų pešti?

Vilius manęs jau laukė. Greit susimetėme daiktus į valtį, ir nusiyrėme kanalu aukštyn. Aukštumalė (šį vandens telkinį parinko, turėdamas informacijos Vilius. Jį tikrai gerai žino karšiautojai) pasitiko savo jaukia niūruma. Gal ir kvailokai šis žodžių junginys skamba. Bet kas yra žvejoję Nemuno žemupyje, tas mane tikrai supras. Priyrėme prie viduryje esančio sėkliaus ir išmetėme inkarus. Priešais mus krante dešinėje, sumetę dugnines murksojo 2 vietiniai žvejai. Kairėje, meiliai prisiglaudusi prie meldų stovėjo valtelė su styrančiais dugninių galais ir už jų sėdinčiu jų savininku. Kažkur už nugaros girdėjosi ir kitų žvejų balsai. Jie gaudė karšius.

Šis vandens telkinys anksti pavasarį populiarus tarp žvejų, nes čia bene anksčiausia iš Krokų lankos ar kitur sulenda ieškodami nerštaviečių karšiai. Viliaus žiniomis, prieš juos čia gal pagauti ir vieną kitą lyną, jei randi, kur jie laikosi. Taigi, pradėjome žūklė mesdami masalus į žolių pakraštį. Ten, kur, anot Viliaus informacijos šaltinio, gerai kibo praeitą savaitę.

Trumpai derėtų papasakoti, kuo klaipėdiečiai ir šilutiškiai žvejoja šiuo metu lynus, o vėliau – ir karšius. Iš esmės sistema labai elementari – svarelis, virš kurio per 30–40 cm užrišamos paprasta aštuoniuke dvi kilpos. Prie jų „kilpa į kilpą“ tvirtinami du trumpi (gal 10–15 cm ilgio pavadėliai) su dideliais, bet gan plonais ir trumpakočiais kabliukais ant kurių suveriami už „galvų“ 6 ar 8 sliekai taip, kad kuo ilgesnės jų „uodegos“ kadaruotų žemyn.

Atvirai pasakius, pripratus prie šiuo metu kitur naudojamų itin smulkių masalų, toks sliekų kuokštas atrodė labai egzotiškai. Bet žmonės sako – žmonės žino. Greit tuo įsitikinau. Vos užmetus dugninių viršūnėles kažkas pradėjo purtyti. Jau buvau užsimojęs pakirsti, bet Vilius sulaikė: „nekreipk dėmesio. Čia ešeriukai kimba. Tam ir dedame didelius kablius, kad jie nesugebėtų jų įryti“. Iš tiesų, naudotum įprastą sistemą – ilgą pavadėlį ir mažesnį kabliuką – trauktum juos nesustodamas. O dabar eini lenkčių, kas greičiau – ešeriukai „nuvalys“ nuo kabliuko sliekus, ar juos ras lynas. Beje, lyno kibimas esą kitoks. Ramus, lėtesnis. Dažniausia lenkimas. Tuo tarpu ešeriukai purto viršūnę kaip elektros krečiami.

Ką gi, teko mokytis skirti žuvis pagal kibimus. Vienu tarpu iš tiesų viršūnė tiesiog ėmė ir išlinko. Pakirtau – kotas susilenkė ir nė iš vietos. Sakau – „pakabinau kažkokią kerplėšą“. „Nėra čia jokių kerplėšų“ – riktelėjo Vilius. „Tai lynas – valas važiuoja į šoną! Trauk!“ Va čia ir išsigandau dėl savo pasirinkimo. Nieko negaliu padaryti, kažkoks žvėris lyg traukinys traukia mano valą į šoną, fideriukas linksta perpus, ritės stabdžiai žviegia. Jautiesi visa bejėgis. Bet netrukus pasimatė ir pats „žvėris“ – kitame krante esantis žvejys žemaitiška tarme, pagardinta rusiškais jaustukais, konstatavęs padėtį, kad „turime vienas kitą“.

Atsikabinus sumetėme meškerės vėl. Apie porą valandų intensyviai kibo tik ešeriukai. Nors vienas kitas įtartinas viršūnėlės lenkimas, visgi, buvo. Kolega kairėję per tą laiką kažką didesnio ištraukė, įvairavęs jį į graibštą. Po eilinio užmetimo linktelėjusi mano viršūnėlė atšoko. Pakirtau – pasijuto kažkas didesnio. Sunkiai ėjo, bet pusiaukelėje atsikabino. Greičiausia lynas. Gaila.

Tuoj po to sulaukiau kito kibimo. Lyg ir tuščio, tačiau pusiaukelėje galinga jėga užlenkė kotą. Nieko nesupratau – gal lydeka traukiamą masalą pagriebė? Meškerykotis vėl liko lanku, bet žuvį pavyko valdyti. Tik kilti į viršų niekaip nenorėjo. Bet šiaip ne taip pavyko iškelti maždaug 2 kilogramų svorio lyną, kuriam mano apatinis kabliukas buvo įsisegęs į viršutinį peleką. Taigi, teko žuvį paleisti. Tokios jau žūklės taisyklės. Išties keista diena.

Kai žvejoji iš valties tokiame ne itin dideliame vandens telkinyje, tai nori nenori turi klausyti kolegų kalbų. Kylantys nuo laikas nuo laiko pasikartojančių tostų „į sveikatą“ decibelai aidi po visą telkinį. Iš jų supratau, jog kolegos čia žvejoja kas dieną visą savaitę ir traukia lynus. Jų kibimas, esą, eina vis blogyn ir matyt, bent jau čia lynams liko paskutinės dienos. Lynai traukiasi iš pakraščių ir kimba viduryje.

Štai paskutinė frazė man susišaukė su lyno užkabinimo viduryje traukimo istorija. Gal tikrai mes darome klaidą, mesdami į pakraščius? Vilius, matau, irgi nugirdęs švystelėjo dugninę arčiau. Paseku jo pavyzdžiu. Truputį pastovėjusi kažkaip švelniai pradedu linguoti dugninės viršūnė. Pakertu ir jaučiu, kaip nemaža žuvis smūgiuoja ir spaudžia žemyn. Pirmasis mano pagautas maždaug 1,7 kg lynas keliauja į graibštą. Po penkiolikos minučių viršūnėlė, lyg ir „ešeriškai“ pasikračiusi, staiga atlinkta atgal. Antras lynas kiek mažesnis. Bet mano širdis jau „dainuoja“. Va, čia tai žvejyba. Tai ne kokias kuojūkštes ar nupiepusius žiobrius prie Kauno traukti.

Užtat matau, kad Vilius neramia blaškosi po valtį. Jam nekimba. Jis dėl to linkęs kaltinti per mažus sliekus. kurių lynai esą negriebia. Paduodu jam dėžutė savų. Didesnių, pirktų žvejybos išvakarėse. Nepraeina nė dešimt minučių, ir jis jau traukia lyną. Paskui antrą, trečią, ketvirtą. O aš teturiu tik kažkokiu neaiškius patampymus. Mat manojo sliekų dėžutę su dideliais mėšliniais sliekais baigėsi. O kitoje, nors tuo pačiu metu pirktoje, jie kažkodėl daug mažesni. Rodos, koks skirtumas tam lynui, kokio dydžio tie mėšliniai sliekai. Bet rezultatai akivaizdūs. Sako, jie ir visai negriebia nei lenkiškų, nei kanadietiškų sliekų. Net ir naktinio nenori. Tai gurmanai!

Dienai persiritus į antrą pusę, baigiame žvejybą. Trys mažesni, maždaug po kilogramą, lynai keliauja atgal į vandenį. Susitiksime su jais kitais metais. Trys didesni – namo. Truputį gaila šių žuvų – žiūri jos tokiomis oranžinėmis akimis į tave ir tarsi sako – paleisk mane. Bet išsiilgus šviežios žuvies šeimyna lyg alkani katinai jų jau laukia namie. Tad bent jau šį kartą tenka rinktis kompromisą. Tikiu, kad greit ateis ta diena, kai visos žuvys sugrįš atgal.

Po tokios žūklės nuotaika visada būna lyg ant sparnų. Dar viena puiki žūklė ir dar viena puiki gyvenimo diena. Kas norite tai patirti – atvažiuokite čia, į Pamarį. Lynų kibimas jau tikrai silpsta, bet vieną kitą dumblaknisį gal dar pavyks ištraukti. Tuoj pradės kibti čia karšiai. Iš to, ką teko girdėti iš nugaros, kolegos jų per dieną išsėdėjo tris ar keturis. Bet turbūt, ne kiekybė čia svarbiausia. O gerai praleistas laikas. Stintos baigia neršti ir netrukus karšiai, kuojos, šapalai ir kitos žuvys pasirodys visame Nemuno žemupyje. Jo laikas jau prasideda.

Kablys.lt

Masalų karšiams testas

2019-05-26 09:15 Pasidalijimų 14

„Žiobrinės“ prie Šventosios

2019-05-07 08:40 Pasidalijimų 38 Komentarų 1

Žiobrių šėlsmas Aukštaitijoje: kai jau nebesinori

2019-04-24 13:40 Pasidalijimų 99 Komentarų 1