Kad ir šįkart, keliavau į Molėtus ne šiaip dėl tvirtesnio ledo ar smagios bičiulių draugijos, o žinodamas, kad manęs ten lauks Sigitas Lukšta – pasaulio spiningavimo iš valčių (bei n kartų Lietuvos) čempionas. Žiemos žūklės sporte toli gražu irgi ne paskutinis žmogus.

Pirmojo ledo poligonas – Išnarai

Sigitas, kaip visada, pasitiko mus prie Molėtų „Maximos“ ir nusekėme jo automobilį iki pat už keliolikos kilometrų į pietryčius nuo Molėtų telkšančio, gana nuošalaus Išnarų ežero, priklausančio „Žvejų rojui“.

Kodėl pasirinkti Išnarai? Todėl, kad ledas čia visiškai patikimas – laikosi gal pora savaičių. Ir didžioji ežero dalis šiuo metu buvo šiek tiek yra apsnigta. Pavyzdžiui, legendinis Pravalas (viena mėgstamiausių žūklaviečių žiemą tarp molėtiškių ir ne tik jų) šiuo metu visiškai pateisino savo pavadinimą (tikriau, rusišką jo versiją). Ten sniego ant ledo nėra ir ešeriai baidosi. Vakar Sigitas ten žvejojo – sukrapštė vos porą ešerių. Laimė, kad vakare dar lydeka atakavo blizgę ir papildė jiems draugiją. Ten reikia palaukti sniego ar bent storesnio ledo.

Išnarų ežere, pasak Sigito, žiemą tikrai nereikia tikėtis stebuklo. Didesnių ešerių (sveriančių bent po porą šimtų gramų ar kiek daugiau) čia palyginus nedaug ir jie migruojantys ir dažniausia pavieniai – reikia nuolat jų ieškoti. Gana dažnai čia pasitaiko, jog blizgę atakuoja ir lydekos. Tiesa, dažnai ne itin didelės. Bet vis tiek sulaukti jų kibimo smagu.

Palikę prie nedidelės sodybėlės esančioje improvizuotoje aikštelėje automobilį, keliaujame ant ledo, kur jau juoduoja anksčiau atvažiavusių žvejų figūrėlės.

Pasiekęs tik jam žinomą duobelę Sigitas mosteli ranka – „pradedam nuo čia“. Pasak jo, šioje vietoje yra nedidelis ežero lopinėlis, kur dugne yra šiek tiek smėlio. Visur kitur, iš esmės, vyrauja dumblas. O ešeriai, kaip žinia, kietesnį dugną visada labiau mėgsta.

Ir iš tiesų, gal trečioje išgręžtoje eketėje mano švytuoklę piktai kerta maždaug 280 g tamsiai žalias kupriukas. Deja, daugiau kibimų nei toje pačioje, nei gretimose nėra.

Daugiau ekečių – daugiau žuvies

Sigito taktika, gaudant tokio tipo sekliuose ežeruose, kur nėra nei iškilesnių sėklių, nei duobių, nei dugno kalniukų, yra paprasta – gręžti kuo daugiau ekečių ir nuolat judėti. Pasak jo, labiau apsimoka ieškoti aktyvaus ešerio, nei bandyti sugundyti ar prišaukti iš toliau pasyvų. Išsigręžei eketę – 10 – 15 blizgės pakėlimų, nėra kibimo ir eini prie kitos. Ir taip visa dieną iki pat vakaro. Pagautos žuvies skaičius dažniausiai yra proporcingas išgręžtų ekečių skaičiui.

Apie elektros naudą

Tokiam gaudymo stiliui Sigitas yra idealiai pasiruošęs. Pirmas atributas, leidžiantis išlaikyti gaudymo tempą, be abejonės, yra jo grąžtas ledui gręžti. Jis yra sumontuotas su didelės galios elektriniu suktuku, taigi gręžia pats. Pasak Sigito, jo naudojamo grąžto-suktuko akumuliatoriaus resursų pakanka pravirbinti maždaug 800 ekečių. Palyginimui pasakysiu, kad retas kuris iš mūsų, žvejodami su įprastiniais grąžtais, net ir esant plonam ledui, išgręžiame daugiau kaip 100, o neretai – ir daugiau kaip 50 ekečių. Taigi, grąžto „elektrifikacija“ tikram ešeriautojui, ko gero, suteikia gerokai daugiau galimybių. Ir, norint rimtai užsiimti blizgiavimu, į tai visai verta investuoti.

Neapsikrauti

Antra detalė, į kurią atkreipiau dėmesį – minimali Sigito manta: grąžtas, vienas spiningėlis ir nedidelė plastikinė dėžė, į kurią telpa visa būtini daiktai. Žvejojant šalia kartą kreiva akimi žvilgtelėjau, kas ten yra. Daiktų buvo minimaliai – dvi ar trys dėžutės su masalais, termosas, pora dėžučių su kažkokias mažmožiais ir smulkmenomis. Viskas sveria itin mažai ir leidžia patogiai judėti norima kryptimi. Nevaržo, netrukdo, nepririša. To ir reikia.

Tiksli batimetrijos programėlė

Na, ir trečia detalė, į kurią vėliau atkreipiau dėmesį – Sigitas, eidamas nuo ekečių dažnai būna įkišęs nosį į telefoną. Pradžioje galvojau, kad gal žmogų taip feisbukas užvaldė, kad net žūklėje negali nuo jo atsiplėšti. Pasirodo, ne. Į telefoną žiūrima tam, kad matyti batimetrinį planą ir žinoti, kur esi.

Pasak Sigito, nors tokie, kaip šis, vadinami dubens tipo ežerai ir nepasižymi išraiškingu dugno reljefu (visur vyrauja apie poros metrų gyliai) vis tiek vienur yra truputį giliau, kitur – truputį sekliau. Yra lokalių duobelių, kur dešimt ar dvidešimt centimetrų giliau. Yra kalnelių, pakylančių tiek pat į viršų. Mums gal ir atrodo, kad čia nedidelis skirtumas, o va ešeriai dažnai galvoja kitaip. Sigitas, ieškodamas ešerių, visada stengiasi eiti ties pagilėjimo ar paseklėjimo riba, dugno šlaiteliu. Nes čia dažniausiai pavyksta rasti didesnį ešerį. Tad verta investuoti į dugno batimetriją – yra tinklalapių, kur gali įsigyti ją labai detalią ir iš to gauti nemažai naudos.

Dalinkis informacija

Dar vienas mano pastebėjimas, susijęs su telefonu. To Sigitas lyg ir neakcentavo, bet, manau, galiu ją išduoti: kas kažkiek laiko jis nuolat kalbėdavosi su draugais, sprendžiant iš pokalbio, ieškančiais ešerių kažkur kitame šio ežero gale. Informacija visada buvo panaši, susidedanti iš 3 pagrindinių klausimų: kimba ar nekimba, jei kimba, tai kokiame gylyje ir ant ko kimba bei kokios masalų spalvos veikia.

Kitaip tariant, žūklėje nuolat vyksta komandinis darbas – nuolatinis keitimasis informacija su kolegomis, matyt, atnešantis visoms pusėms naudos. Paklausęs mūsų gido iškart galėdavai sužinoti, kaip kam šiandien sekasi Išnaruose žvejoti:. va, aname ežero gale pagavo lydeką, o tie ten, sėdintieji už nendrių ragelio, kol kas „rūko“. Matai, ten viduryje sėdi avižėlininkai. Tie vieną kitą ešerį išdrebina. Žodžiu, reziumuojant galima pasakyti taip: nori geriau pagauti – nebūk godus vienišius ir dalinkis informacija su draugais.

Viena akis į sargelį, kita – į kaimyną

Informacija nuolat būdavo atšviežindama. Ir ne vien telefonas prie to prisidėjo, bet ir nuolatinis stebėjimas. Ar žinote, iš ko pirmiausia pažinsi žvejį sportininką? Sakote, iš aprangos, gerų įrankių? Nebūtinai. Tikrą sporto „asą“, neišlendantį iš žūklės varžybų, kad ir kaip jis būtų užsislaptinęs, pažinsi iš nuolatinio stebėjimo. Jis žvejodamas nuolat tarsi „skenuoja“ aplinką, net jei to sugeba ir neparodyti. Kai gerai įsižiūri, kaip jo akys nuolat zuja nuo eketės į šonus ir atgal. Niekas nelieka nepastebėta. To moko varžybų patirtis. Laimi tas, kas turi informaciją. Ir, žinoma, moka laiku ją pasinaudoti.

O kur, sakote, atsipalaidavimas, pabuvimas gamtoje, meditacija? Poilsis? Ramybė? Pamirškite tai. Mes juk kalbame apie ešerių blizgiavimą ir žvejus profesionalus!

Drįsčiau teigti, kad varžybos žmogų…sugadina. Jis jau nebegali tiesiog žvejoti. Jam net instinktų lygmenyje reikia „apeiti“ kitus, pagauti geriau ir smegenys galvoja tik apie tai, kaip tą geriau padaryti. Kitaip turbūt nebeišeina. Gal dėl to ir nutraukiau žūklės „sportinę“ karjerą, kad galėčiau mėgautis procesu.

Kitoje dalyje pakalbėsime apie Sigito gaudymo techniką, įrankius, blizges, žaidimo jomis būdus ir kitas plonybes. Čia irgi yra ką pamatyti.