Savaitgalį sugrįžęs po ne itin rezultatyvios šapalų žūklės Šiaurės Lietuvoje atsidariau Facebook paskyrą tikėdamasis, kad ir kitiems tądien nelabai sekėsi. Juk niekas tokiais atvejais labiau neguodžia, kaip kolegų nesėkmės. Ar ne tiesą sakau, brangūs bičiuliai?

Iš tiesų, dauguma bičiulių ir „feisbuko“ draugų skundėsi prastu kibimu. Bet ne visi. Senas pažįstamas Audrius Urbonas pradėjo kelti kuprotus ešerius, gražų šapalą ir pabaisinės lydekos paleidimą. Tad nesusilaikiau jam nepaskambinęs ir jo neištardęs. O paskui – nepasidalinęs jo pasakojimu.

Audrius Urbonas. Su draugu nusprendėme šį kartą į Mūšą nevažiuoti, o paieškoti laimės Nevėžyje. Mūšoje paprastai pasitaiko daugiau gražesnių ešerių, tačiau šįmet šioje upėje kažkodėl kimba silpniau. Ar bent jau mums paskutiniu metu čia prasčiau sekėsi.

Išlėkėme anksti, gal kokią 6 ryto. Pirmą kartą sustojome žinomoje duobėje. Juo labiau, kad bičiulis čia visa neblogai sugaudė prieš kelias dienas. Pirmi metimai buvo turšti, tad ėjome per masalus ir jų spalvas, kol galų gale, užsidėjęs 2,2 colio tamsiai mėlyno atspalvio masalą, sulaukiau pirmųjų kibimų.

Gaudant šiuo metu dažniausiai būna toks scenarijus: atradęs spalvą iškart ištrauki kokius 3–4 ešerius iš duobės. Tada dar turi pora tuščių stuktelėjimų ir ešeriai, atrodo, baigiasi. Pradedi vėl keisti masalus ir dar išprašai kokią vieną ar dvi žuvis. Po tenka eini kitur, tikrinti duobes, kol vėl randi tokią, kur viskas prasideda iš pradžių.

Todėl iš principo šiuo metu pasiteisina aktyvi taktika: pasirinkai aktyvią žuvį ir eini toliau, nei ilgai vieną duobę „melži“, kaip rudenį. Taip buvo ir šį kartą.

Ešerys
Ešerys
© Asmeninio albumo nuot.

Oras nelepino, beveik visada lynojo, tačiau ešeriai kibo. Tik reikdavo rasti, kur jie laikosi. Vieną duobę patikrini – nieko. Antrą, trečią, ketvirtą – irgi tas pats. O štai, žiūrėk, penktoje – kontaktas. Pasigauni kelių ešerių „normą“ ir vėl žygiuoji toliau. Manau, kad ešeriai dar nesibūriuoja, laikosi nedideliais būreliais. Už tai ir tenka jų ieškoti kaip upėtakių ir nupėdinti paupiui ne vieną kilometrą. Dauguma ešerių kibdami barkšteli per spiningą gana piktai, nors buvo ir tokių keistų kibimų – kotą lyg dugninę atmesdavo, kirsdavai ir dažnai pakabindavai (ar bent trumpam palaikydavai) ešerį.

Daug kliuvinių. Tarp panevėžiečių gajus posakis, kad jeigu per žūklę nenutraukei bent 5 sistemėlių, vadinasi, nežvejojai Nevėžyje. Tikra tiesa, todėl einant čia reikia turėti gerokas svarelių ir kabliukų atsargas bei naudoti ofsetinius kabliukus. Juo labiau, kad ir ešerius dažniausiai randi prie įvirtusių medžių, kelmų, kitų kerplėšų, o ne švarioje vietoje.

Ešerys
Ešerys
© Asmenininis albumas

Vienoje vietoje sulaukiau ir siurprizo – kotas išsilenkė lanku, o ritės stabdžiai užgrojo maloniausią žvejo ausiai melodiją. Kadangi valas voratinklinis – tik 0,3 PE, pavadėlis – 0,22 mm fluorokarbonas, o kotas – iki 5–7 gramų galios, tai teko nemažai pasitąsyti. Bet apie tai nepasakosiu – galite pamatyti dalį šio proceso vaizdo medžiagoje. Ne pirmą sykį, gaudant mikromasalais anksti pavasarį, užkimba tokio dydžio (sprendžiant iš akies – apie 5 kg) „krokodilai“. Tiesa, dažniausiai viskas baigiasi pavadėlio nukandimu. Šįkart kabliukas buvo įsmigęs nasrų šone, tad žuvį pavyko ištraukti, nufilmuoti ir paleisti. Tegul neršia – susitiksime rudenį.

Vienoje vietoje pamatėme, kad kitoje Nevėžio pusėje yra graži ramuma. Tokias vietas labai mėgsta ešeriai. Užmetėme, tačiau srovė išlenkė valą lanku ir masalai atsidūrė pačioje srovėje. Čia iškart bičiuliui stuktelėjo dar viena graži žuvis, prisitraukus pavirtusi į kilograminį šapalą. Aš savo šiųmetinėje sąskaitoje irgi turiu 3 šapalus, taip kad gaudant ankstyvą pavasarį ešerius šapalų kibimai ant mikromasalų yra labiau taisyklė, nei išimtis.

Šapalas
Šapalas
© Asmeninio albumo nuotr.

Keliavome pakrante toliau, kol atsimušėme į sodybą. Einant pro ją link upės mus pasitiko senolis, kritiškai pažiūrėjęs į mūsų spiningus ir pasakęs, kad galime nevargti – jis čia vakar visą dieną žvejojęs su slieku ir nepagavęs nei vieno ešerio. O kadaise, va, tai buvę ešerių... Didelei jo nuostabai iš tos duobės ištraukėme 12 ešerių. Taigi, ir šiais laikais jų yra nemažai, tik reikia mokėti gaudyti

Antroje dienos pusėje trumpam pasirodė saulutė, o paskui staigiai apsiniaukė ir pasipylė lietus. Ešerių kibimą kaip ranka nuėmė, tad išvažiavome namo.

Lydeka
Lydeka
© Asmeninio albumo nuotr.

Reziumuojant galima pasakyti, kad šįkart didelių ešerių nepagavome – tik pora dryžuočių buvo arti 0,5 kg ribos, kiti – 200–300 g. Bet tikrai puikiai praleidome laiką. Galima šiuo metu spiningauti ir pagauti, tik nereikia tingėti pasivaikščioti ir paieškoti žuvų. Kaip ir išbandyti daugiau masalų ir jų spalvų.

Ačiū pasakotojui, o man beliko tik pavydžiai nuryti seilę ir švelniu žvilgsniu pažiūrėti į dėžutę su minkštaisiais mikromasalais. Neplanavau jos išsitraukti iki kokio gegužės vidurio, bet galbūt laikas persigalvoti?

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 153 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 189 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 120 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 144 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3