Bebrusų ežere paskutinį kartą teko žvejoti prieš gerus penkiolika metų. Su kolegomis Romu bei jau šviesios atminties Ričardu Adamoniu tąsyk atvažiavome paviešėti vienoje kaimo turizmo sodybų vidurvasarį, nusistovėjus karščiams. Ir šitos kelionės įsiminė du dalykai – žmonių knibždėlynas, primenantis vasarinę Palangą ir čia atrasta man nauja žūklės taktika – agresyvus gaudymas dreifuojančios valties crank tipo vobleriais, leidžiantis net ir saulei pliekiant vidurvasarį išprovokuoti vieną kitą lydeką.

Šį kartą važiavau prie Bebrusų esančią „Įlankos sodybą“ filmuoti laidos apie žvejybos turizmo padėtį Lietuvoje vėlų rudenį ir po jos turėjau galimybė pažvejoti vakare su sodybos šeimininku, užkietėjusiu meškeriotoju Kęstučiu Šeškausku. Kęstutis – vienas žvejų turizmo pradininku Lietuvoje ir pirmas Molėtuose, įrodęs, kad žvejybos turizmas Lietuvoje perspektyvus ir „Žvejų rojus“ iš tiesų gali būti ne tik graži idėja.

Bet pažintis Bebrusų žvejybos specifika prasidėjo dar nuo kranto. Kęstučio tėtis, karšių žūklės gerbėjas kaip tik po pietų grįžo iš ežero ir buvo proga jį pakalbinti. Pasak jo, vandeniui pasiekus 10 laipsnių karšių žūklė bent jau Bebrusuose baigėsi. Tai nereiškia, kad negali pagauti vieno kito plačiašonio, tačiau tokios sėkmingos žūklės, kokia buvo iki šiol šį rudenį jau nebus.

Pasiruošimas prieš leidžiantis į ežerą
Pasiruošimas prieš leidžiantis į ežerą
© Dalius Rakutis

Karšius Šeškauskai ir šios sodybos svečiai dažniausia gaudo dviejuose ežero salose, kuriose pastatytos pavėsinės, lieptai, nameliai nakvynei, tualetai ir kita būtina infrastruktūra ir į kuriuos jie plaukia ar plukdo klientus savadarbiu kateriu. Žuvys čia nuolat jaukinamos žirniais ir kitais stambiais jaukais, o nuo pat pavasario kiekvieną savaitgalį, o vasarą – ir paprastomis dienomis juos žvejoja ir jaukina žvejai. Tad nenuostabu, jų būriai nuolat laikosi prie šių salų. Bebrusuose šių žuvų daug ir jos užauga stambios – vyrauja 2-2,5 kg auksašoniai. Bet dažnai pasitaiko ir didesnių.

Vis dėl to, karšių žūklė teko atidėti ir šį kartą orientuotis į lydekų žūklę. Lydekos Bebrusuose atkunta jau rugsėjį, tačiau jeigu nori pagauti iš ties rimtą plėšrūnė – gerasis laikas prasideda tik spalio antroje pusėje. Aštriadantės lydi seliavų būrius ir puikia reaguoja į masalus. Pakrantėse, sekliau kaip 10 m gyliuose šiuo metų laiku nėra kas veikti.

Seliavų būriai ir jų ganytojai
Seliavų būriai ir jų ganytojai
© Dalius Rakutis

Kaip Kęstutis sakė, taip ir buvo – seliavų būrius radome ten, kur echolotas rodė 20-25 metrų gelmę, Tačiau seliavos plaukiojo maždaug 10-15 m gylyje, o jas lydintys stambesni simboliai, reiškiantys greičiausia lydekas – vos giliau. Pradžioje pabandėme pavelkiauti. Kęstutis lydekų žūklei šiuo metu naudojo 6 nr. Relax „kopyto“, užvertą ant 20 gramų galvakablio. Aš pabandžiau kuklesnį variantą – beveik niekad nenuviliančią 4 nr „kanopą“, užvėręs ją ant 16 g galvakablio. Traukiant maždaug 3 km/h greičiu, mano nuomone, masalas turėjo plaukti kokių 6-7 m gylyje. Aukštokai bet tokiame skaidriame vandenyje lydekai pakilti kelis metrus aukštyn, mano nuomone, nebuvo sudėtingas uždavinys.

Po dešimties minučių velkiavimo nuo žuvies smūgio suvirpėjo Kęstučio spiningo galas. Bet žuvis neužsikirto – matyt, kirto per kažkurią masalo vietą. Manyčiau, tokia stambiam masalui visgi, reiktų dėti bent vieną papildomą kabliuką masalo pilvelyje ar nugaroje.. Kęstutis į šį klausimą žiūrėjo filosofiškai: viena atsikabino, užkibs kita. Nėra ko jaudintis. Vis tiek visą žuvį jis jau senai leidžia atgal į ežerą.

Bebrusų ežeras vėlų rudenį
Bebrusų ežeras vėlų rudenį
© Dalius Rakutis

Po trijų minučių kažkas švelniai stuktelėjo per mano spiningą. Vos spėjau pagalvoti, kad gal kokią praplaukiančią žolę praplaukdamas kabinau ir tuo pat metu pajutau rimtą smūgį ir kotas užlinko. Žuvis „su muzika“ ištraukė iš ritės šiek tiek valo, o paskui leidosi traukiama. Tikriausia – ne įspūdingo dydžio. Tačiau vienu metu pastebėjau, kad į vandens paviršių kyla valas. Grūdau spiningo galą į vandenį, bet nespėjau užbėgti už akių žuvies planams– už kokių 50 metrų nuo valties pasirodė vienas lydekos šuolis, paskui antras. Kiekvienąsyk lydeka išsižiojusi purtė galvą, bandydama atsikratyti masalo. Bet jai nepavyko.

Prisitraukiau žuvį be didelių gudrybių, tačiau prie valties ji dar spėjo parodyti charakterį, aptaškydama mane su operatoriumi šalto vandens porcija. Graibšte iš akies „pasvėriau“ – du su puse kilogramo, gal kiek daugiau. Vidutiniokė, bet labai graži. Nemenkas guzas pilve liudijo, kad ji, prie suleisdama dantis į guminuką, tikriausiai gerai pakimšus seliavų. Toje vietoje sonaras iš ties rodė nemenką jų susibūrimą.

Priplaukę Kęstučio „patentuotą“ vietą dugno skardžius, ir ėmėmės aktyvaus spiningavimo. Iki sutemų dar buvo likę pusantros valandos, bet kibimą, ir tą tuščią turėjo tik Kęstutis – lydekos nekibo. Užtat pamatyto grožio nenusakysi – vakaruose dangus degte degė nuo besileidžiančios saulės spindulių, lyg kokia šiaurės pašvaistė. Saulės diskui nusileidus iš už miškelio, valas pradėjo šalti, o pirštai grubti. Visgi – čia Lietuvos šiaurės rytai. Lyginat su Kaunu akivaizdžiai yra šalčiau.

Kitą dieną žvejojome kitame ežere su Sigitu Lukšta – bandėme spiningais ir dideliais patobulintais guminukais pakelti Siesarties ežero lydekas. Apie tai papasakosiu kitame rašinyje. O Kęstutis tą dieną porai valandų buvo išplaukęs į Bebrusus. 4 kibimai – 3 lydekos valtyje. Didžiausia – iš akies 5 kilogramų. Visos žuvys grįžo į ežerą. Tad kibimas iš tiesų rudeniui persiritus į antrą pusę, neblogas.

Lydekos, pasak Kęstučio, gerai kibs iki pat ledo. Kada jis bus – niekas nežino. Kartais net iki sausio vidurio dar galima gaudyti lydekas spiningu ar velke. Didžiausią savo iki šiol – 12,5 kg svėrusią margašonę jis pagavo 2 dienom iki užsidedant ledui. Tad prieš artėjančius šalčius didžiosios Bebrusų lydekos būna itin piktos.

Ledui užsidėjus ( o tai paprastai įvyksta jau po Naujų metų) lydekas tikslingai gaudo mažai kas, nes vėliavėlių ar skritulių statyti jau negali, o vobleriais ar švytuoklėmis mažai kas pasitiki. Tačiau tuo metu sukyla stambūs ešeriai, kurių Bebrusuose irgi nesunku pagauti. Kur reikia ieškoti kalnelių. Ežero batimetrijos planas šiais laikais ne paslaptis. Visgi, pasak Kęstučio, ne visi povandeniniai kalneliai jame sužymėti, tad yra taškų, kur galima ramiau pažvejoti.

Daugiau apie plėšrūnų žūklė Bebrusų ežere vėlų rudenį galite išgirsti vaizdo reportaže, tad čia nesikartosiu.

Dar viena tema, kurią paliečiau buvo seliavų nerštas, prasidėsiantis po kelių savaičių. Ar iš tiesų seliavos tada sueina į vieną vietą, kur yra sekliau? Kęstutis, buvęs ežero nuomininkas o senesniais laikais – ir žvejys-verslininkas, vienas pirmųjų atsisakęs tinklų ir stojęs mėgėjų pusėn tokią vietą turėtų žinoti. Pasirodo, kad taip. Yra viena vieta, kur seliavos metai iš metų sueina neršti ir keli vietiniai žvejai ją žino. Mat paskui seliavas į tas vietas sueina kone visos ežero lydekos. Tačiau jos atskleisti viešai jis nenorėjo. Būtų negaila, jei žvejai pasiimtų po vieną žuvį, o kitas paleidinėtų. Tačiau vis dar gaji tradicija imti viską, ką pagauni, ir tomis dienomis tokioje vietoje įmanoma sunaikinti daug lydekų. Gerai, kad ši nuostata keičiasi. Kalbant apie spiningautojus, Kęstutis sakė, kad pastaruoju metu apie 80 procentų jo svečių žuvį paleidžia.

Pabaigęs vizitą išvažiavau su nebloga nuotaikia. Pamatytas kitoks – rudeninis Bebrusų veidas. Ramus, be skruzdėlyno ant vandens ir nuostabiai gražus. Pagauta graži žuvis Norėtųsi dar kartą čia atvažiuoti žiemą ešerių, o vasarą – garsiųjų didelių Bebrusų karšių. O ko labai nori- žiūrėk, vieną dieną ir pavyksta.

Kablys.lt

Altajus – galingų žuvų ir šamanų kraštas

2019-12-10 10:10 Pasidalijimų 72 Komentarų 1

Ką veikti prie Bebrusų vėlų rudenį?

2019-11-07 15:33 Pasidalijimų 190 Komentarų 1

Su sterkų gaudymo meistru – Kauno mariose

2019-10-21 18:33 Pasidalijimų 148

Kodėl verta važiuoti gaudyti starkių į Švediją?

2019-10-29 14:30 Pasidalijimų 47 Komentarų 2