Vengti „psichozės“
Taip savotiškai pavadinčiau tą jausmą, kai visi aplinkui gaudo, pagauna, na, ir žinoma siunčia tau nuotraukas. Tada tu, bėgdamas ir lėkdamas, mesdamas visus darbus ir pareigas, važiuoji lyg ir ten, kur reikia, gaudai ant to, ko tuo metu žuvims reikia, tikėdamasis to paties. Bet, galų gale, pamatai tik visišką špygą. Na, geriausiu atveju sugauni kelias dėmesio nevertas žuveles. Būtent savotiška „žvejiška psichozė“ ir karštakošiškumas dažnai ir pakiša mums koją.
Geriau ramiai viską apsvarstyti, pažiūrėti esamus ir būsimus orus, įvertinti metų laiką, gerai pakratyti savo žvejybos praktikos „bagažą“ ir tik viską susumavus – vykti „ten“ ir gaudyti „tą“ . Žinoma, kartais labai viliojančiai atrodo pūdinė lydeka ant draugo „Facebook“ sienos ir, rodos, tokia pati jūsų „laukia“ mėgstamame ežere, bet realybė dažnai būna kitokia.
Tiksli informacija
Jeigu pastebėjote, dažnas prakutęs, save „kietu“ Lietuvoje, laikantis meškeriotojas, turi surinkęs ir nuolat savo žinių kraitį papildo vertinga informacija: kur, kada ir kas pradeda kibti. Dažnai tai būna informacija, sužinota iš vietinių meškeriotojų, o kartais – ir iš ne itin gerą reputaciją turinčių žvejų. Tačiau dažnu atveju ji būna patikima. Meškeriotojai – ne itin kalbūs žmonės, bet, radus vieną kitą kalbesnį, verta šį tą „įsidėti“ domėn. Geriausia, kad gauta informacija būtų tiksli, su žūklaviečių koordinatėmis ir laimikių nuotraukomis, nes „sakė boba vienaakė“ dažnai posakiu ir lieka.
Dar geriau, jei jūsų žvejybos bičiulių ir kolegų ratas yra gan paltus. Tada galite visada tikėtis sulaukti pačios šviežiausios informacijos ir visada būti „ant pulso“. Žinoma, šiais laikais viską valdo internetinė–socialinė erdvė, žvejų grupės „Facebook“ tinkle, tačiau, patikėkite manimi, kartais ji būna labai iškreipta ir toli gražu neprimena realybės.
Savarankiški atradimai
Galima visą žvejybinę informacija susirinkti ir pačiam, kaip sakoma, „per kraują“. Tačiau yra viena didelė bėda – laiko sąnaudos. Norint kruopščiai ištyrinėti nors vieną pasirinktą vandens telkinį, prireiks tikrai ne vienerių metų. Ir tai tikėtina kalbant tik apie vieną žūklės būdą.
Norint ežerą, upę ar tvenkinį pažinti geriau ir „išbandyti“ visais įmanomais žūklės būdais ir metų laikais, prireikia dar daugiau pastangų ir laiko. Bet tokie savarankiški atradimai visada labai džiugina širdį ir kelia savimeilę. Nesi kažkam likęs skolingas už pasakytą gerą vietą ar dėkingas už patarimus. Matyt, dalelė Kolumbo dvasios gyvuoja kiekviename, mėgstančiame meškerioti. Ir, dar daugiau, metams bėgant ir žinių bagažui didėjant, nesėkmingų žūklių skaičius tikrai mažėja.
Meistriškumas?
Taip, individualus meškeriotojo meistriškumas – svarbus dalykas. Tačiau kartais jis meškeriotojų per daug pervertinamas. Visada pravartu gerai valdyti žūklės įrankį: tinkamai parinkti, užmesti ir vesti masalą, sumaišyti reikiamus prievilus, įvertinti esamą situaciją, „plonintis“ ir „storintis“, tačiau ten, kur šiuo metu žuvies nėra, visa tai nepadės.
Apibendrinus, galima pasakyti taip – norint išvengti nesėkmingos žūklės, reikia atsirasti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. O kaip tai padaryti? Skaitykite viską nuo pradžių...
