Daug gerų žvejybų kartais įvyksta netikėtai. Susitinki bičiuli, pakalbi... ir gauni gerą pasiūlymą, kurio negali atsisakyti. Šįkart buvo ta pati istorija: viešėdamas Klaipėdoje užsukau pas savo seną pažįstamą Emilį ir bekalbant prie kavos puodelio buvau pakviestas vakare su juo ir jo kolega, žinomu gidu Roku Savicku, po darbų išplaukti kelioms valandoms į marias. Argumentas, kad neturiu su savimi reikalingų žūklė įrankių, nesuveikė – pasirodo, visi plaukiantys su „Fishon“ gali įrankius bei masalus išsinuomoti (arba, kaip mano atveju, pasiskolinti) tiesiog kateryje.

Išlėkėme iš uostamiesčio Ventės link. Rokas jau turėjo būti grįžęs po eilinės žūklės su klientais ir trumpai atsikvėpęs prieš Emilio priprašytą „antrąją pamainą“. Kadangi laikas spaudė, atsisakėme pasiūlytos kavos ir iškart patraukėme į prieplauką. Juodos spalvos „RIB“ tipo valtis su galingu varikliu, išmaniuoju inkaru, vienu iš geriausių echolotų bei į stovus sustatytais „Tict“ spiningais ir prabangiausios klasės „Daiwa“ ritėmis rodė, kad čia vyrai nusiteikė rimtai ir orientuojasi į maksimalią kokybę. Masalais žadėjo irgi žadėjo aprūpinti Emilis, tad savo krepšio net neėmiau į valtį. Vienintelis dalykas, kuris kėlė problemą, buvo vėjas. Dabar pūtė 5–6 m/s pietrytys. Kur nors ežere gal ir atrodytų nedidelis. Bet atvirose marių plotuose keliantis neblogas bangas. Tačiau buvo vilčių, kad į vakarą jis turėtų rimti.

Rokas iškart nuvairavo savo katerį keliolika kilometrų beveik pavėjui, kažkur link Rusijos sienos. Sustojome kažkur viduryje marių (matėsi ir Nidos krantai), kur mūsų gidas buvo radęs ešerius ryte.

Iš Roko gavau smagų poros metrų ilgio kotuką su „Daiwa Certate“ rite, ant kurio buvo uždėtas 10 gramų „kūlverstukas“ su 3 colių salotinės spalvos guminuku. Esą, būtent tokia ryte buvo efektyviausia. Pradėjome džigauti. Tiesa pasakius, „rasti“ dugną buvo sudėtinga – vėjas lenkė lanku valą, bangos kilnojo valtį taip, kad joje išsilaikyti atsistojęs galėjai dviem būdais: arba kaskart bangai atėjus daryti pritupimus, arba atsirėmus į konsolę (šis būdas man pasirodė patogesnis). Padidinus voframinę galvutę iki 12 gramų pasidarė šiek tiek lengviau.

Atkreipiau dėmesį, kad tiek Rokas, tiek Emilis veda masalą savotiškai – purtydami viršūnėlę ir temdami masalą kotu, ir tik po to surinkdami laisvą valą. Pasak Emilio, svarbiausia šioje žūklėje – kad masalas kuo dažniau bumbsėtų į dugną ir kuo lėčiau juo slinktų. Mano džigavimo patirtis –
masalo šokdinimas ritės pagalba, formavęsis Kauno mariose ir kituose tvenkiniuose – gerokai skyrėsi. Bet pabandžiau mėgdžioti kolegas. Tik oro sąlygos tądien sunkiai leido išgauti didesnį subtilumą.

Pirmus du neblogus ešerius ištraukė Rokas. Po to vieną Emilis. Dar viena, šį kart didesnė žuvis (įtariu, sterkas), užlenkė jo spiningą iki ribos, bet paskui atsikabino. Aš teturėjau porą atsargių peštelėjimų per masalą (gaudant super jautriu kotuku jie primena lengvą supurtimą lyg krėstų elektra) ir kartą ištraukiau masalą be uodegos. Mano didelei nuostabai, kolegos pasigyrė jau seniai gaudantys guminukais be uodegų. Ešerių kibimui, bent jau šiuo metu mariose, tai neturi didelė įtakos. Ir tikrai – Rokas tuoj ištraukė eilinį ešerį, kurio žabtuose kabojo guminukas prieš tai „amputuota“ uodega.

Nurimus kibimui, perplaukėme į kitą tašką. Čia iškart kibo visiems trims, tik mano žuvis – lyg ir neblogas ešerys – atsikabino. Kolegos savo ištraukė. Susidarė vaizdas, kad ešeriai koncentruojasi tik viename taške. Išmanusis inkaras – GPS imtuvo reguliuojamas elektrinis variklis tokiame vėjyje, (juo labiau, visą rytinę žūklę ištarnavusiu akumuliatoriumi) vis tiek nesugeba idealiai išlaikyti laivo vietoje. Tad kibimai būdavo vos tik Rokui pastačius katerį. Ir po kurio laiko rimdavo. Tada Rokas vėl užplaukdavo į priekį.

Trečiojoje vietoje galų gale ištraukiau ešerį ir aš. Kolegos – gal po tris. Po akimirkos Emilis stenėdamas pakėlė nuo dugno kažką sunkesnio. Tikėjomės gražaus, gal net kilograminio ešerio, tačiau į paviršių iškilo neblogas sterkiukas. Paskutiniu momentu masalas šaute iššovė sterkui iš nąsrų ir žuvis, lydima komentarų nevalstybine kalba, nuniro atgal. O ešeriai kibo toliau.

Kitoje sustojimo vietoje vėl išgirdome Emilio aikčiojimą. Viskas kartojosi, kaip ir aną kartą, tik šį kartą buvo panaudotas graibštas ir sterkas atsidūrė valtyje. Ko gero, jis imtino dydžio, bet nematavome – paleidome žuvį atgal kaip ir prieš tai pagautus ešerius. Emilis ir Rokas, kaip supratau, visada taip daro. Na, o viešintys pas juos svečiai – pagal savo norus.

Žūklė tęsėsi, ešeriai kibo, tačiau po truputį pradėjo ryškėti dvi nelabai geros tendencijos. Pirmoji – kad vėjas mariose, kaip žadėjo sinoptikai, ne tik kad nepradėjo rimti, o tik sustiprėjo. Antroji – kad inkaru tarnaujančio elektrinio variklio akumuliatoriaus resursai akivaizdžiai prie pabaigos. Abu jie pranašavo greitą žūklės pabaigą.

Ir iš tiesų, neužilgo teko kurti variklį ir sukti Ventės Rago link. Vėjas buvo pakilęs iki 7 metrų ir plaukiant prieš bangas laikas nuo laiko pavaišindavo mus nemokamo dušo porcija. Todėl teko plaukti gana lėtai, lyg atgailaujantiems vienuoliams užsitraukus kapišonus ant galvų, ir praktiškai išbandyti aprangos atsparumą vandeniui. Pusiaukelėje atsitiko ir trečioji bėda – bandęs semti iš valties vandenį sūnus trinktelėjo per stovą su kotais ir mėgstamiausias Roko spiningas išlėkė per bortą...

Tad jeigu kas ištrauksit mariose „Tict“ spiningą su „Daiwa Exist“ rite – duokit žinoti. Skolingas neliksiu.

Nors pastarasis nuotykis ir gerokai sugadino nuotaiką, tačiau šį žūklė paliko gerą įspūdį. Ešerių džigavimas mariose tikrai įdomus. Žuvys kimba ganėtinai stambios, kibimų daug. Visada yra tikimybė, kad guminuką čiups ir jo didenybė sterkas – jo traukimas su UL klasės kotu prisimins ilgam. Na, ir kartu, žvejojant viename laive su šio reikalo profesionalais tai yra labai gera tobulėjimo mokykla. Galimybė kaip reikiant patobulinti savo džigavimo gebėjimus.

Apie tai, kur ir kada ieškoti ešerių, kaip juos gaudyti, mūsų sukurtame video pasakoja Rokas ir Emilis, tad čia nesikartosiu. Gero jums žiūrėjimo.

Esu įsitikinęs tik dėl vieno – dar šiemet čia sugrįšiu. Juo labiau, kad bičiuliai pakvietė. Be to, galvoju, kad padovanojus Neptūno muziejui tokią dovaną, antrą kartą jis tikrai neturėtų pašykštėti savo malonių...

Dėkui „Fishon“ gidams – Emiliui ir Rokui – už pakvietimą, nelengvą, šlapią, kupiną nuotykių, tačiau puikią žūklę. Turite dar pusantro mėnesio ją pasimėgauti ir jūs, nes ešerių kibimas mariose dar tik įsibėgėja!

Kablys.lt

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 12 Komentarų 1

Atostogos su meškere po Lietuvą: Baltijos jūros plekšnės

2019-09-02 17:49 Pasidalijimų 34 Komentarų 1

Kas kimba Kauno mariose?

2019-08-26 13:42 Pasidalijimų 27 Komentarų 1

Apie futbolą ir lydeką

2019-08-06 18:14 Pasidalijimų 18 Komentarų 1