Kaip viskas prasidėjo? Vieną pavakarę sulaukiau seno prieteliaus iš žurnalo laikų „Myndės“ skambučio. Pakalbėjome apie gyvenimą, moteris ir žūkles. Ir kažkaip savaime išsirutuliojo bendros žvejybos idėja. Man norėjosi pažvejoti ir padaryti reportažą apie karpių žūklę fideriu, o Mindaugas lyg tyčia buvo šios žūklės entuziastas. Ir kas svarbiausia – pažinojo vieną žmogų, kuris turėjo gerą „balą“ tokiai žūklei. Ar verta ir toliau pasakoti?
Artimiausią šeštadienį susitikome Žemaitijoje prie vieno tvenkinio. Kuriame turėjo būti daug nedidelių karpiukų, stambių karosų ir kitos gyvasties. Šerti jų čia niekas nešeria, naujos žuvies turbūt neįleidinėja, tačiau ir gaudyti bet kam neleidžia. Todėl žuvies koncentracija turėjo būti nemaža. Būtent tai, ko reikia gaudant method (Method – Anglijoje ištobulintas žūklės būdas, naudojantis principą, kai masalas su kabliuku slepiamas šėryklėje).
Susitikus su Mindaugu išsiaiškinome, kad mūsų method žūklės stiliai gerokai skiriasi. Mindaugas, buvęs karpininkas, tad ir jo įrankiai ir mąstymas yra stipriai susiję su didelių laukinių karpių gaudymu. Didžiažvynių gaudymui jis naudoja du galingus „šakalius“ ( čia jo žodžiai, ne mano) – iki 150 gramų metančius extra heavy klasės fiderius, suporuotus su surfinio stiliaus itin platų būgną turinčiomis ritėmis ir tikrai ne ploniausiu valu. Jo naudojamos plokščios – flat method tipo šėryklės irgi atitinkamos – sveriančios po 80 gramų. Ir sviedžia, kiek pastebėjau, jis jas ne mažiau 100 metrų. Jo nuomone, „normalūs“ karpiai yra baugštūs ir arti kranto atsargesni.
Kotus visada stato ant stovo ir naudoja elektrininius kibimo signalizatorius ir karpines atotampas – „svingus“. Na, ir, žinoma, orientuojasi ne į kilograminius „buratinus“ ( taip karpininkai vadina nedidelius karpiukus), o į vidutinio dydžio karpiokus, sveriančius nuo 3 iki 7 ar net daugiau kilogramų.
Aš method žūklės filosofija „pasiskolinau“ iš klasikų anglų – šioje vietoje man ypač daug pagelbėjo mūsų „kablio‘ bendradarbis Andrius Lekstutis. Jos esmė (bent jau man taip atrodo) – gautas maksimalus malonumas iš proceso. Todėl į žūklę nešiausi lengvą 10–40 gramų šėryklėmis skirtą mėtyti dvidalį „Drennan“ fideriuką, suporuotą su 4000 dydžio „baitrunner“ funkciją turinčia „Shimano“ ritele ir 0,22 mm valu. Flat method šėryklės svoris – 35 gramai. O vietoje signalizatoriaus buvau nusiteikęs spoksoti į viršūnę. Su tokia įranga užkibęs net ir kilograminis karpiukas suteikia daug emocijų. Kadangi, Mindaugo žiniomis, tame tvenkinyje daugiausia plaukiojo būtent „buratinų“, tai jaučiausi gana ramiai.
Jaukus pasiėmė parūpinti Mindaugas, užmaišęs 3 skirtino kvapo prievilus. Vienas buvo saldus, kitas – smirdantis, pagamintas žuvies miltų pagrindu. Trečias buvo sunkiau nusakomas. Jei neklystu – kažkokių moliuskų kvapo mišinys.
Mindaugo masalų pasirinkimas buvo didesnis: bent trisdešimt buteliukų ir indelių su įvairiausių spalvų ir kvapų nedideliais baltyminiai kukuliukais, granulėmis ir kitu gėriu. Šioje vietoje jaučiausi visiškai pasimetęs, tad išsirinkai dviejų man geriausia žinomų kvapų – česnako ir braškių kukuliukus.
Prieš žūklę dar padirbėjau su „deeperiu“, bet dugno reljefas, kaip ir visų buvusių karpynų nebuvo labai išraiškingas. Gal kokie 7–8 metrai nuo kranto prasidėjo į šonus einanti 1,8 m gylio griovys, o toliau seklėjo: už 50 metrų buvo daugiau augmenijos ir vyravo vos 1,5 m gylis. Žuvies proietasis nerodė niekur. Bet man atrodo, ji tokiame gylyje tiesiog išsibaidydavo nuo viršum jos traukiamo „burbulo“.
Mindaugas, kaip pratęs, iškart sumetė savo šėrykles „už horizonto“. Kiek galėjau, užmečiau toli ir aš.
Gražus rytas aušo, karpiai šokinėjo tai čia, tai ten. Bet gerą valandą tvyrojo ramybė. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmasis karpiokas užkibo Mindaugui. Paskui – puskilograminis karosas. Jų čia irgi yra. Kadangi daugiausia karpiukų šokinėjo ne kažkur toli, o netoli kranto, tai užmečiau meškerę ten. Nespėjau pastatyti fideriuko ant kuoliuko, kaip kažkas pabandė išplėšti fideriuką man iš rankų.
Pirmas kilograminis karpiokas aršiai kovėsi ir suteikė daug malonumo. Tad į tolį jau nebemėčiau. Nevarginsiu skaitytojų pasakojimu, kad viskas buvo toliau – galite tai pamatyti vaizdo medžiagoje. Per 5–6 valandas pasak Mindaugo sugavome apie 50 0,8–2 kg svėrusių karpiokų ir tris karosus.
Didžiausi – dvikilograminiai ar šiek tiek stambesni karpiokai užkibo Mindaugui. Mano buvo mažesni, užtat aš bandžiau neatsilikti kiekybe. Į galą žūklės, kai jau tų kibimų ir žuvų buvo į valias, Pradėjau eksperimentuoti su atstumais, bandydamas išsiaiškinti, kiek realiai karpiukai baidosi, tad palaipsniui vis mažinau atstumą. 30, 25, 20, 15 metrų. Maždaug ties 12 metrų nuo meškerės riba kibmų jau nebesulaukiau. Matyt, žuvis vis tiek kažkiek girdi triukšmą ir saugosi.
Čia Mindaugas buvo teisus. Gaudant didelius karpius, kad ir tuose pačiuose komerciniuose vandens telkiniuose tolimi metimai yra privalumas. Užtat pabandęs kelis karpiokus ištraukti su Mindaugo fideriais, likau prie savo nuomonės: jeigu tikslingai nemedžioji didelių karpių, o nori žūklėje paprasčiausiai gerai praleisti laiką ir pakaifuoti nuo dvikovų su žuvimis – lengvos klasės įrankis yra daug smagiau. Ypač kai gaudai ten, kur niekas „nelipa ant galvos“ ir turi užtektinai erdvės kautis su žuvimi.
Mindaugui, pripratusiam prie kiek kitokio kalibro karpių gaudymo, jau po dviejų valandų pasidarė nuobodu,. O aš iki pat žūklės galo krykštavau, traukdamas fideriuku karpiukus ir džiaugdamasis emocijomis. Tikrai nuostabiai praleidau laiką. Visas pagautas žuvis paleidome atgal. Mindaugas šios taisyklės, bent jau kalbant apie karpius, laikosi šventai.
Pabaigai perduodu keletą Mindaugo minčių ir pastebėjimų.
Svarbiausia karpių žūklėje metodu yra jaukas. Masalas daugeliu atveju atlieka tik antraeilę funkciją. Todėl nereikia gailėti pinigų geram jaukui ir prieš žūklę jo reikia užsimaišyti bent keletą skirtingų kvapų ir sudėčių jauko. Juo labiau, kad gaudant method tipo šėryklomis jo išeiga yra juokinga – gal kokia 200 gramų per žvejybą. Tad pavasarį nusipirkus keletą didesnių pakuočių jų užtenka vos ne visam sezonui.
Žuvų skonis paros bėgyje dažnai keičiasi. Net jeigu gerai kibo ant kokios nors kvapo masalo ar jauko ryte, aprimus kibimui bandykite iškart jį keisti. Galbūt, ištraukus keletą žuvų kitos pradeda tą jauką ar masalą sieti su pavojumi. Kartais verta duoti kažkokiai gerai vietai šiek tiek „pailsėti“.
Komerciniuose vandens telkiniuose ir ne tik svarbiausia surasti, kur karpių koncentracija didžiausia. Ten jie kimba geriausia. Dažniausia žuvys išsiduoda pačios. Kur jie dažniausia šokinėja – ten dažniausia jų ir būna daugiau. Visada perspektyviausias krantas – į kurį pučia vėjas ir muša bangos.
Karpis, ypač augęs laisvėje – pagarbos verta žuvis, kurią būtina paleisti. Nepaleidęs žuvies tu ne tik sumažini savo galimybes pagauti čia kitą kartą, tačiau ir apiplėši pats save. Nes nepatiri to malonumo, kurį galėtum patirti.
