Ovidijau, ar tikrai vidurį dienos, juo labiau, per karščius realiai gali sėkmingai gaudyti didelius ešerius?
Žinoma. Praeitos savaitės gale žvejojau Alaušo ežere, kai kepino rekordinis, +36 laipsnių karštis. Pagavome keletą dryžuočių virš 40 cm. Ir tai nėra nieko nuostabaus – dažnai žvejoju per karščius ir pagaunu. Jeigu tame vandens telkinyje tikrai yra didelių ešerių ir tau pavyko surasti, kur jie laikosi – tai juos ir pagausi. Ešerys medžioja nuolat ir dienos metu „nemiega“. Reikia tik pritaikyti masalą.
O kur dabar reikėtų ieškoti ežeruose ar tvenkiniuose didelių ešerių?
Viskas priklauso nuo konkretaus vandens telkinio. Iš principo galima būtų sakyti, kad jų nerasime didžiausiuose gyliuose, tačiau greičiausia neverta jų ieškoti ir visiškose seklumose. Jeigu kalbame apie vidutinio gylio ežerus ir karjerus, ne gilesnius nei 20 metrų, patarčiau šiuo metu jų ieškoti maždaug nuo 3 iki 10 metrų gylių ribose.
Prieš dvi tris savaites, kol neršė karšiai, dideli ešeriai kibo arti kranto, kur ateidavo pasmaguriauti ikrų. Dabar to nėra – ešeriai medžioja mailių. Todėl pirmiausia reiktų ieškoti didelių mailiaus būrių. Visada perspektyvios vietos yra žolyno ar sėkliaus pakraštys, staiga krentantis į didelę duobę. Kai po dviejų – trijų savaičių ešeriai pradės medžioti vėžius – vėl keisis jų gaudymo vietos. Tad norint juos rasti, reikia stebėti, kas tuo metu vyksta gamtoje.
O kaip atpažinti, kad ten ešeriai, o ne kokie karšiai, kuojos ar kitos žuvys?
Ešeriai šiuo metu jau susitelkę į nemažus būrius ir juos neblogai rodo echolotas. Jeigu turi patirties ir moki jį skaityti – atrasi. Sakykim, karšiai dažniausiai eina viename gylyje, tuo tarpu ešeriai mėgsta būti keliais aukštais, virš kokio povandeninio kalno ar mailiaus būrio. Dideli ešeriai dabar dažnai būna pakilę nuo dugno, kartais labai aukštai. Gaudant nuo dugno dažnai kimba nedideli, iki 300 gramų dryžuočiai. Tuo tarpu, traukiant masalą viduriniuose sluoksniuose dažnai jį atakuoja kupriai, kurie tuo metu „gano“ aukšlių ar kitų žuvų būrius.
Kokią spiningavimo techniką ir masalus dabar naudoji?
Kadangi žuvis dažnai būna pakilusi aukščiau nuo dugno, daugiausia laiko šiuo metu žvejoju nedideliais 2–3 colių valgomais guminukais, sumontuotais su itin lengvomis 2 gramų švininėmis galvutėmis. Su tokia sistema gaudau ir 3, ir 9 metrų gylio vietose. Tokia galvutė skęsta labai retai –reikia daug kantrybės. Trauki ją irgi lėtai ir monotoniškai – pasuki rankenėlę lėtai keletą kartų ir leidi skęsti. Paskui vėl kartoji.
Dažniausiai neleidi masalui pasiekti dugno, bet žuvis būtent to dabar dažnai nori. Antroje vietoje, ypač jei ešeriai pakilę arčiau paviršiaus, naudoju sukres. Pasitaiko, kad ešeriai į jas reaguoja pikčiau, nei į guminukus. Iš bandytų rekomenduočiau 3 numerio „Mepps Comet“ tipo. Šis sukrių dydis beveik visur tinkamiausias. Nesitikėkite šiuo metu pagauti viso būrio. Jeigu iš jo užkibo 2–3 žuvys, tai jau labai gerai.
Ar svarbi ešerių kibimui masalo spalva, uodegėlės forma? Kokių spalvų masalai sėkmingiausi?
Be jokios abejonės. Dėl to savo krepšyje vežiojuosi keliasdešimt skirtingų spalvų ir dydžių guminukų. Svarbiausia – guminukų dydis ir spalva. Jeigu ją pataikei – turėsi ir kibimų. Uodegėlės forma bent jau šiuo metu vaidina mažesnį vaidmenį. Antai paskutinėje žvejyboje radau ešerių būrį, bet kurį laiką nėjo išprovokuoti žuvų kibimo. Buvo vos keli atsargūs krepštelėjimai per masalą, po paskutinio kurio žuvis nukando uodegėlę.
Iš azarto jos nekeičiau ir pradėjau traukti ešerius. Paskui užsidėjau šviežią masalą su uodegėle – ešeriai nustojo kibti. Nuplėšiau ją – kibimas atsinaujino. Padariau išvadą, kad tądien ešeriai reagavo į mažesnį masalą, nei aš siūliau. Todėl galiu patarti – gaudydami vidury dienos, ypač per karščius nebijokite susimažinti ir nusilengvinti masalą iki minimumo. Tai dažnai padeda.
O grįžtant prie konkrečių spalvų – kiekvienas ežeras ar tvenkinys turi savo favoritus. Galėčiau paminėti nebent tai, kad šiuo metu labiau efektyvūs blankesni ir tamsesni masalai. Ryškalai pradeda labiau veikti rudenį.
Ar naudoji pavadėlį?
Ešerių žūklėje, jei gaudau galvakabliais ar ofsetinėmis galvutėmis, dažniausiai prie pagrindinio valo – 0,6 PE pintuko rišu 70–80 cm ilgio 0,23 mm fluorokarbono atkarpą. Jeigu gaudau labai žolėtose vietose, tai kartais „nusistorinu“ net iki 0,3 mm. Esu įsitikinęs – jei ešeriai aktyvūs – pavadėlio storis didelio vaidmens nevaidina.
Kad ir per paskutinę treniruotę tiesiog atsibodo nuolat kimbančios ir dažniausia nukandančios pavadėlį „silkutės“, todėl užsirišau ploną metalinį. Ešeriai ir toliau kibo. Vis dėl to, jei „dryžiai“ labai atsargūs – persistengti su pavadėlio storiu nereiktų.
Ką dar norėtum pasakyti mūsų skaitytojams?
Didelis ešerys mūsų vandenyse auga labai lėtai – kilogramo svorį pasiekia būdamas 12 ir daugiau metų. Tai pagarbos verta žuvis. Todėl pagavę ir įsiamžinę – paleiskite juos atgal. Ir tada būsite tikri, kad ir kitos žvejybos čia tikriausiai bus sėkmingos.
Ačiū už atsakymus
