Kai atvažiuoji tik kartą ar du per metus į šį ežerų kraštą – tikrai yra čia ką gaudyti ir be grundalų. Tačiau šiemet, kai Zarasų rajone, prižiūrint draugų sodybą, teko praleisti beveik savaitę ir kiek atsibodo gaudyti nuo liepto įnoringuosius karšius, pasakiau sau – ko dėl gi ne? Kodėl nepatikrinus šios legendos?

Taigi, vieną liepos sekmadienio popietę kartu su mano atžalomis, norėjusiais dalyvauti šioje ekspedicijoje, pajudėjome Latvijos sienos link. Kur, pasak mano bičiulio, gyveno karališko dydžio grundalai. Vertindamas, kad žūklei skirsime geriausiu atveju tik porą valandų, bičiuliui pasakiau: jeigu pagausime čia kelias žuvis, sveriančias bent po 200 g, tai tikrai patikėsiu, kad čia gali pagauti puskilograminių ar dar didesnių grundalų.

Tikėjausi ilgos kelionės sunkiai pravažiuojamais keliais. Tačiau, pralėkę Zarasus, pasukome jų priemiesčio – Dimitriškių – link. Kelias pradžioje ėjo per sodus, o paskui perėjo į miškelį. Pavažiavus gal trejetą kilometrų Nikolajus mostelėjo ranka – čia. Toliau jau brausimės per miškelį ir krūmynus savo kojomis.

Eiti teko neilgai – čia pat atsivėrė paslaptingo, pelkių akivarais ir medžių sąvartomis pasipuošusio, miško ežeriuko vaizdas. Žolių kilimas liūliavo po kojomis, o kur ne kur matėsi klastingi bebrų urvai ir gąsdinančios „natūralios kilmės“ pelkės „akys“. Prieiti iki ežeriuko krašto nesušlapus kojų nepavyko. Bet anokia čia bėda – juk vasara.

Nikolajus iškart užsiėmė artimiausia tašką ir artimiausioje „eketėje“ paskandino masalą – vištos odos juostelę, uždėtą ant kabliuko su svareliu. Ilgas meškerykotis tuoj sulinksėjo ir užkibęs juodas padaras šaute šovė į viršų. Tačiau pakeliui atsikabinęs, tėškėsi atgal į vandenį. Po kelių sekundžių kibo kitas. Aš irgi užsiėmiau artimiausią „akį“. Mano galvakablį su masalu kažkas kelis kart piktokai bakstelėjo, bet neužkibo. Gal galvakablio kablys buvo jam didokas?

Kitoje proskynoje tarp medžių ir krūmų viskas pajudėjo kaip iš natų. Iš tiesų, nėra paprastesnės žūklės, kaip grundalų žūklė. Nuleidi masalą kuo arčiau žolių ir lėtai virpini (intesyviau judinamo masalo, bent tądien niekas negriebė), kad ant kabliuko ar nedidelio galvakablio užnerta juostelė lėtai plazdentų vandenyje. Išlindęs iš žolių tankmės grundalas stengiasi pačiupęs įryti masalą. Bet jei neišeina iš karto – bando nusitempti jį į žoles. Per kotą jauti smūgius ir timptelėjimus. Jeigu iškart kerti – beveik visada ištrauki masalą žuviai iš burnos. Geriausia – žiūrėti į masalą vandenyje ir laukti, kada baltos spalvos vištos odelė pradings. Ir tik tada kirsti.

Nors grundalai aršiai puola masalą vos 10 cm atstumu nuo paviršiaus, juos pačius įžiūrėti labai sunku. Šios žuvys – maskavimosi meistrai. Jų kūnelio spalva, lyg chameleonų labai greit prisitaiko prie aplinkos. Kadangi dugnas čia, kaip ir daugelyje pelkinių ežerų buvo tamsus, tai ir jie buvo tamsių atspalvių. Nuo pilkų, juosvai gelsvų dėmėtų iki visiškai juodų. Lyg iš anglies šachtos ar paties pragaro gelmių išlindusių.

Kol aš šiaip ne taip ištraukiau pirmas penkias žuvis (nepratus iš 10 kibimų „realizuodavau“ tik vieną), Nikolajus ištraukė tris kart tiek ir patikrino dar tris vietas. Ištraukęs vieną standartinį 30-80 g padarą, jis iškart keisdavo vietą. Esą rotanai – kanibalai ir grupuojasi pagal dydį. Mažiukas niekada nebus ten, kur yra didelių jo gentainių. Kitaip jis būtų iškart surytas.

Ir iš tiesų pagavome kelis mano akimis, visai solidaus, (kaip šiai žuviai) 100–150 g svorio egzempliorius. Tačiau Nikolajus buvo nepatenkintas – nei vieno pažadėto bent 200 g kol kas nepasitaikė. Pasak jo, seniau didžiųjų būta daugiau, tačiau jau keli metai, kaip vietiniai Zarasų meškeriotojai yra atradę šį ežeriuką. Gaudo grundalus dideliais kiekiais maistui. Didesniuosius, matyt, gerokai aprenka. Tai patvirtino faktas, kad prie ežeriuko buvo ištrypti takeliai, o geriausiose vietose – net atneštos suneštos „europaletės“, kad kojos nesmigtų į pelkę.

Mūsų gido užsispyrimas davė savo. Vienoje sunkiau prieinamoje vietoje jis ištraukė keletą 200 gramų sveriančių grundalų. Man kibo smulkesni. Pastebėjau, kad grundalų dydis ir skaičius tiesiogiai priklauso nuo vandens žolių tankumo. Kur jų tankis labai didelis – kimba didesni. Kur žolės retos – masalą daužo vos pussprindžio dydžio neūžaugos. Atviroje vietoje visai niekas nekimba.

Per valandą ar pusantros, manau, pagavome ne mažiau pusšimčio, o gal ir daugiau grundalų, sveriančių nuo 50 iki 200 g. Apie kibimų skaičių geriau patylėti. Tad jų žūklė dinamika yra labai įspūdinga. Ypač tokia žūklė tinka šiuolaikiniams vaikams, nes joje visai nereikia laukti. Tik nuleidi masalą ir iškart kimba.

Žūklės įrankiai grundalų žūklei patys paprasčiausi. Kadangi didesni grundalai paprastai tūno sunkiau pasiekiamose vietose, tai parankiau yra ilgesnė meškerė be ritės. Prie jos galo pririši maždaug 1–1,5 m ilgio storesnio valo atkarpą, kurio gale dedi arba nedidelį galvakablį, arba kabliuką su svareliu. Aš gaudžiau super lengva aukšlių gaudymui skirta 3 metrų ilgio „sportinuke“. Malonumas buvo tikrai nemenkas.

Vienintelis tokios sistemos trūkumas – užkabinus šaką ar kitą kerplėšą, kurių vandenyje begalės, turi problemų. Pasiekti valą ranka sunku, o traukiant meškerykočiu gali jį sulaužyti. Žinoma, galima naudoti šiai žūklei ir spiningo ar plūdinės meškeres. Ar net ilgesnę lazdyno šaką. Žuviai tai visai nesvarbu. Kaip, iš esmės, nelabai svarbu ir masalas. Vištos odelė patogiausia dėl to, kad kibdamas grundalas jos negali nuplėšti ir vieno masalo pakanka ilgam. Slieką nelabieji nutąso akimirksniu.

Žinoma, ši žūklė nepraėjo be nuotykių. Teko gelbėti iki pusės į pelkę įsmigusį mano vyresnėlį –operatorių. Po kojomis čia tikrai reikia labai žiūrėti. Žingsnis pro šoną – ir gali prasmegti skradžiai žemę tiesiogine šio žodžio prasme. Šios vietos, rodos, turėtų labai tikri ir gyvatėms. Nors Nikolajus sakė, jų čia nematęs. Tik žalčių. Jų čia – „gyvas velnias“

Taigi, reziumuojant galiu patvirtinti, kad stambių grundalų „rezervatas“ tikrai egzistuoja. Nors pagavome vidutinio dydžio grundalų, bet esu įsitikinęs, kad rimčiau užsiėmus pagauti puskilograminį ar dar didesnę šią žuvį čia yra įmanoma. Tad jeigu norite pabandyti pagauti šią egzotinę žuvį, pažvejoti azartiškai, per trumpą laiką, be didelių gudrybių pagaunant daug žuvies – verta atvažiuoti į Zarasus.

Rasti šį grundalų Eldoradą nėra sudėtinga: iš Zarasų važiuojate Dimitriškių link, iš jų Piliakalnio gatve iki galo – T formos sankryžos, kur sukate į kairę Stelmužės g. Pavažiavus nepilną kilometrą po dešine puse pasimatys miško ežerėlis, žemėlapyje pavadintas Bevardžio vardu. Tai ir bus jūsų tikslas. Atstumas nuo jo iki Zarasų centro – gal kokie 6 kilometrai. Pažiūrėjus į google maps ar kitą navigacijos programą rasti jį tikrai nesudėtinga. Ežero koordinatės: 642829, 6183339 (LKS)55.763482, 26.275995 (WGS) 55° 45' 48.54", 26° 16' 33.58" (WGS). Automobilį geriausia pastatyti šalikelėje arba prie įvažiavimo į miško keliuką.

Maždaug pusę šio ežerėlio priklauso Lietuvai, kita pusė – Latvijai. Tačiau jokių sienos demarkacijos ženklų aš nemačiau. Tad gali tik spėti pagal žemėlapį, kur ji eina. Ne per toliausia yra kitas – Kurčumų ežerėlis. Ten esą gyvena dar didesni grundalai. Tačiau priėjimas prie jo esą yra dar sudėtingesnis. Šalia yra keli didesni ežerai, kur vietiniai žvejoja lydekas, ešerius ir didelius auksinius karosus. Bet apie juos – kitą kartą.