Tad šeštadienio pavakare su bičiuliu Mantu nulėkėme prie netoli Kruonio HAE esančios valties nusileidimo vietą. Kadangi galėjome skirti tik keletą valandų žūklei, tai pasičiupome su savimi tik ešerinius spiningėlius. Kol kolega rūpinosi valtimi – dėjo ant jo variklius, montavo echolotus ir ruošė spiningus – pabandžiau pakalbinti keletą iš marių grįžtančių ekipažų. Pirmoji mano „auka“ buvo jaunas vaikinukas, krovęs iš valties į automobilį dugnines meškeres. Kaip vėliau paaiškėjo – gaudęs karosus kitoje marių pusėje. Jis patvirtino – karosai kimba neblogai. Tik kad nelabai dideli, maždaug 200–500 g svorio. Nuo ryto jis jų esą pagavo „iš akies“ apie 9 kilogramus. Ar visus pasiėmė, ar dalį paleido (kaip priklausytų pagal taisykles) – neklausiau.
Antroji pripučiama valtis, priartėjusi prie įrengtos valčių nusileidimo vietos, aiškiai priklausė spiningautojams. Išmanusis inkaras, galingas echolotas ir ne vienas prabangus spiningai laikikliuose sufleravo, kad prieš akis greičiausia sterkų džigavimo gerbėjai. Ir nesuklydau. Ponas Sergejus (taip prisistatė, kai susipažinome) sakėsi šiandien su draugu nuo ryto pagavę apie 10 įvairaus dydžio sterkų ir sterkiukų, iš kurių pasiėmę tris.
Gerai, esą, kimba ir ešeriai, tik kad nedideli. Vieną jo pagautą sterką pačiam teko matyti – kokių 1,2–1,3 kg svorio. Sterkus jie čia gaudo kiekvieną savaitgalį ir dar nepasitaikė, kad nepagautų bent vieno imamo. Net ir visų keikiamą liepos mėnesį šios žuvys puikiai kibo, gal net geriau, negu dabar. Tad, pasak jo, jeigu moki gaudyti ir žinai taškus – mariose pagausi. Nereikia bijoti nei žydinčio vandens, nei vidurvasario.
Šiandien jie sterkus surado netoli Grabuciškių, į vagą einančio skardžio pradžioje, maždaug 8–9 metrų gylyje. Žuvys kibo nuo pat ankstyvo ryto iki maždaug 11 val. Po to kibimą kaip ranka nuėmė. Ir ši tendencija (kad sterkai kimba iki 11 val.) laikosi jau ne vieną savaitę.
Vienintelis dalykas, kas man šiame pasakojime buvo keista – jeigu jie ruošėsi gaudyti sterkus prie Grabuciškių, kam reikėjo įsileidinėti valtį Kruonyje? Juk gali įsileisti tose pačiose Grabuciškėse, Kapitoniškėse ir nereiks taip toli plaukti. Pasirodo, tam yra loginis paaiškinimas. Vanduo mariose žemiau visur žydi ir yra lyg žalia buza. Iš ten valtį išsikelsi visą žalią ir sunkiai nuplausi. Tuo tarpu čia, prie Kruonio, jis yra švarus ir kol parplauki – nusiplauna. Taigi, dėl to jie leidžiasi ir plaukia ilgus kilometrus.
Kol kalbėjau, bičiulis kaip tik baigė ruošti valtį ir išplaukėme į marias. Dešinėje du vyriokai kažką svaidė nuo krantinės. Vienas lyg ir tikrai džigavo, kitas įtartinai kilnojo ilgą kotą, lyg jam žuvis kibtų kiekvienu patraukimu. Na, bet nepagautas – ne vagis. Gal toks jo spiningavimo stilius?
Vanduo mariose tikrai buvo gana skaidrus, plieskė ryški saulė. Kadangi laiko žūklei turėjome vos kelias valandas, nusprendėme toli neplaukti, o patikrinti čia pat esančius povandeninius kalniukus. Juolab, kad bičiulis čia prieš porą savaičių pagavo gražių ešerių. Gylis čia šokinėjo nuo 5 iki 1,5 metrų, dugnas buvo kietas ir gana švarus. Mano supratimu, viskas tiko ešeriui. Kadangi plotai buvo dideli, o vietos – mažai pažįstamos, nusprendėme pradžioje velkiauti nedideliais vobleriukais, o atradę ešerių laikymosi vietas, „apšaudyti“ jas mikromasalais.
Pirmieji trys maždaug po puskilometrį trunkantys plaukimai padovanojo kelis piršto dydžio ešeriukus. Mažyliai paprastai tupėdavo virš pačių sekliausių kalnelių viršūnių. Vobleriukas tik pradeda savo „liežuvėliu“ arti dugną ir, žiūrėk, jau jauti, kaip jie stuksena per masalą. Viskas puiku, tik kur didesnieji jų broliai?
Jau buvau bepradedąs tikėti, jog visi didesni dryžuočiai tūno kažkur giliai, kai staigia išlinko ne pats minkščiausias Manto spiningas. Kerplėša? – ne, žuvis. Porą sykių gerokai timptelėjusi, traukiama ji elgėsi gana ramiai, kol likus dešimčiai metrų iki valties atsikabino. Pasak draugo, ji tikrai turėjo būti „virš kilo“. Buvo ar nebuvo – kas ten žino, bet nuotaiką pakėlė. Kolega priekaištingai pažvelgė į mažiukus voblerio trišakiukus. Patariau juos pasikeisti.
Toliau plaukėme vis kitu maršrutu, stengdamiesi praeiti surastus dugno nelygumus vis kitu kampu. Po kurio gerą smūgį pajutau ir aš. Liaunas kotukas linko visai smagiai. Žuvis nuolat timpčiojo, iš ko buvo galima spręsti, kad turiu reikalų su gražiu ešeriu. Nesuklydau – maždaug puskilogramio „batonas“, kaip mariose dera, sėte nusėtas juodų taškų, neužilgo atsidūrė mano rankose. Šaunu. Žiemą tokį ištrauktum – į kelnes iš džiaugsmo prikrautum. Bet smagu ir dabar.
Plaukėme toliau. Mažiukai ešeriukai ir toliau graibstė, bet tai nedžiugino. Kažkurioje vietoje sulaukiau kito kibimo. Patempus kažkokią žuvį porą metrų, ji atsikabino, o po poros sekundžių kažkas griebė vėl. Šis ešerys buvo smulkesnis – gal 300 g – bet vis tiek vertas ešerio vardo.
Po truputį pradėjo temti, vėjas nurimo. Vanduo nusidažė rausvai auksinėmis saulėlydžio spalvomis, iš jo kyšojo baltos jachtų burės ir statūs, kai kur smėlėti, marių krantai. Nuostabūs vaizdai. Iš svajonių sugražino pajustas ir čirškiantis mano ritės stabdis. Šį kartą kažkas rimtesnio susidomėjo mano masalu. Keisčiausia, kad stipriai traukusi žuvis staiga sustojo ir leidosi traukiama beveik be pasipriešinimo. Ir tik prie valties pasitaškė truputį stipriau. Kilograminis ar kiek mažesnis salatukas buvo tvirtai apžiojęs vobleriuko trišakius.
Kolegai su juo papozavus, atkabinome jį nuo kablių ir paleidome į marias paaugti. Smagu siurprizas. Juo labiau, traukiant jį light galios spiningėliu. Matyti, kad netoli taškėsi ir didesnių jo brolių, bet mūsų masalai jų nesudomino.
Kolega buvo kiek liūdnesnis – po nutrūkusios pirmos žuvies jam tekibo tik mažiukai. Bet jau visai temstant ir į jo kiemą atėjo šventė. Turbūt daugiau nei puskilogramį sveriantis ešerys labai nenorėjo būti keliamas į valtį, bet niekas jo norų nežiūrėjo – greit buvo pačiuptas už galvos.
Tuo žūklę ir baigėme. Jeigu kalbant apie mūsų šios dienos žūklę, sakyčiau, pasimatė viena tendencija. Ešeriai bei salatukas sureagavo į 4,5–6 cm agresyvius ir ryškiai salotinius voblerius. Tiek crank, tiek shad formos. Mano bandymai naudoti mažesnius – 3–4 cm upėtakinio–šapalinio dydžio masalus ar didesnius 7 cm vilioklius bei kitos – minnow formos – nedavė jokio rezultato.
O kalbant bendrai, įsitikinau savo akimis, kad mariose žuvis tikrai puikia kimba. Karosų gaudytojai traukia karosus, sterkų gaudytojai – sterkus. Mūsų pasiekimai – per tris valandas, žvejojant mažai žinomoje vietoje – trys neblogi ešeriai ir pora dešimčių mažesnių, neskaitant salatuko, manau, irgi nėra blogas rezultatas. Taigi, galima daryti išvadą – Kauno mariose žuvis tikrai kimba. Ir, tikriausiai, vėstant vandeniui, kuo toliau, tuo geriau kibs.
