Nusprendžiau šį sekmadienį patikrinti. Ir ne vienas: šiai avantiūrai „pasirašė“ ir Šešupę žinantis kaip savo penkis pirštus „šapalų siaubas“ Rimas bei bičiulis Daugirdas.
Sutarėme, kad ši kelionė bus daugiau žvalgybinė – patikrinsime ne vieną upės ruožą ir paieškosime naujų vietų. Kokiu būdu žvejosime? Čia nuomonės išsiskyrė. Rimas buvo ištikimas savo dugninėms ir plūdinei, Daugirdas – spiningui ir dugninei. Pagalvojęs įsidėjau fiderį, bet paskutiniu metu į dėklą „netyčia“ iškeliavo ir spiningas.
Šešupė – ilga ir labai nevienoda upė. Vienokia prie Marijampolės, kitokia – prie Kudirkos Naumiesčio. Trečiokia – Šakių rajone. Skiriasi tiek upės pobūdis, tiek ir gyliai bei srovės stiprumas. Žinoma, ir gaudomos žuvų rūšys. Aš mėgstu žemiausiai esantį ruožą. Upė čia gana srauni, vingiuota, eina beveik per negyvenamas vietas. Anoje pusėje – jau Rusijos valdos. Tad iš esmės tik vienas – mūsiškis – rantas lankomas žvejų.
Tiesa, privažiuoti upę nėra taip paprasta – reikia aukštesnio automobilio, geriau dar varomo keturiais ratais. Ir dar pasimelsti, kad nelytų. Kitaip sudžiūvęs molis greit pavirsta neįveikiama klampyne, kurią sunkiai įveikia net ir pasieniečių „landroveriai“. Bet šitokios grėsmės nebuvo, nes padoraus lietaus nebuvo turbūt geras dvi savaites.
Pradėjome nuo tik Rimui žinomos upės ruožo, iki kurios teko ilgai vingiuoti miškovežių išmaltais miškais ir kirtavietėmis, lankstant krūmų šakas ir ant kelio gulinčiais stuobriais. Šešupė čia daro staigų posūkį ir iš siauros išeiną į plačią įlanką. Vandens lygis tik šiek tiek aukštesnis už vasarinį, kad tokiu laiku yra keista.
Pradžioje pasidarbavau „dyperiu“ ir išsiaiškinau, kad maždaug upės viduryje plyti neilga, į 2,7 m išeinanti duobė,. O abiejuose krantuose – seklumos maždaug po 1,5 m gylis. Dugnas kietas, yra nemažai didesnių akmenų. Lyg ir tinkama šapalams vieta. Vandens temperatūra, bent jau paviršiuje yra +8 C. Taigi, nėra jau taip šalta. Kai kurie medžių ir krūmų pumpurai jau gerokai prinokę, pakrantėse gausu nedidelių varliukų. Kažkada tokiu laiku, kai dar buvo galima, žvejodavome šapalus ir didelius ešerius su vingiliais. Pagaudavome. Bet tai buvo labai senai.
Kemšu į šėryklę jauką. Vietą aukščiau užsiėmęs konservatyvusis Rimas taip nesivargina – senu papročiu švysteli į vandenį pora saujų žirnių ir sumeta dvi dugnines su svareliais. Daugirdas įsikuria tarp mūsų. Vanduo paviršius čia, atrodo, beveik nejuda. Bet, pasirodo, tai labai apgaulingas įspūdis – 60 g masės šėryklę vos eina išlaikyti pasirinktoje vietoje.
Praeina keliolika minučių, ir užmetus arčiau kranto ir salotinė fiderio viršūnėlė suvirpa. Panašu, kad jaukas į vietą pirma suvadina smulkmę. Tuo tarpu Rimo siūlomus marinuotus kukurūzus kol kas niekas nežiūri. Valanda praeina žaidžiant su smulkme. Galutinai įsitikinu, kad mano pasirinktoje „šapalinėje‘ vietoje karaliauja įvairaus „kalibro“ plakiai. Nuo peršviečiamų iki delno dydžio. Susimažinus kabliukus ir masalus jų galima būtų primušti kiek širdis geidžia. Bet klausimas, ar to reikia?
Po geros valandos kylame toliau ir kaip sutarę, pervažiuojame į kitą vietą. Kitas privažiuotas upės ruožas eina per pievas ir yra lyg melioratoriaus rankos nubrėžtas beveik tiesiai. Iš pažiūros lyg ir nieko įdomaus, bet Rimas tikina, kad tai gera vieta ankstyvam pavasariui. Kitoje upės pusėje sėdi meškeriotojas iš Rusijos. Retas reginys per tiek metų žvejybos Šešupėje. Ir pakalbinus jį ( upė siaura, eina susirėkauti) paaiškėja kodėl.
Pasirodo, nuo balandžio 20 dienos, (kaip kadaise buvo ir pas mus), pas juos prasideda „totalinis“ draudimas žvejoti upėse. Trunkantis, jei gerai supratau, pora mėnesių. Todėl žvejodamas gegužį čia rusų meškeriotojų ir nematydavau. Tik viena neaišku – kam reikia tokio draudimo, kai dauguma žuvų jau būna išneršę, o žiobriai iki čia dėl užtvankos neatmigruoja|?. Užtat rusai gali gaudyti per nerštus lydekas ir salačius – jų draudimo pas juos nėra. Tad belieka tik pečiais gūžtelti ir prisiminti žinomą frazę – „Rusijos protu nesuvoksi“.
Antras keistumas – skirtingi masalai ir gaudomos žuvys. Mėgstamiausi kolegos iš anapus upės masalai – sliekai ir perlinės kruopos. Mat jis orientuojasi į karšius. Tuo tarpų mūsiškiai Šešupės „siaubai“ pripažįsta tik marinuotus kukurūzus ir musės lervas. Ir gaudo šapalus su kuojomis. Per tiek metų girdėjau tik vieną istoriją apie pagautą šiose vietose stambų karšį. Va, jums ir mįslė. Upė viena, bet žvejų pomėgiai, receptai, įsitikinimai ir gaudomos žuvys kitokios.
Šioje vietoje žūklė buvo dar mažiau įdomesnė, nei praėjusiame ruože. Jeigu ankstesnėje kibo plakiai, tai šioje masalą nuožmiai pešiojo vien aukšlės. Daugirdas iškart čiupo spiningą, mes su Rimu dar laikomės. Bet po poros valandų tąsymosi su smulkme vėl pasiryžome keisit žūklės vietą. Net mūsų kolega iš anapus, pasiguodęs, kad šiandien visai nieko gero nėra, pradėjo rinktis daiktus.
Žinios iš spiningavusio visą šį laiką Daugirdo buvo panašios. Visa žuvis susibūrusi visai palei krantą, bet į masalus visai nekreguoja. Per poliarizacinius akinius matė pora kartų atlydinčių masalą šapalų šešėlius. Bet tik tiek. Nėra jokių plėšrūnų „išėjimų“, mailiaus pavaikymų. Nors aukšlės kur ne kur jau žaidžia vandens paviršiuje.
Vienintelės kilograminės lydekėlės nervai, kai pro šalį plaukė sukriukė, neišlaikė. Žuvis tuoj grįžo atgal upę. Bet kas keisčiausia – ji dar buvo su pilvu. Taigi – neišneršusi. Trečia vieta tik pasigrožėjome – stipri srovė šiuo metu pasitikėjimo nekėlė. Ketvirta, populiarią ir gerai daug kam žinomą vietą – ties Slavikais tik pravažiavome.
Keista – pakrantės visai neištryptos. Nematyti nei vieno žvejo. Matyt, žino, kad tokiu metu čia dar neverta važiuoti. Penktojoje – gerai pažįstamoje vietoje nusprendėme pasilikti iki galo. Oras sušilo iki 15 laipsnių. Pūtė gaivus rytinių krypčių vėjelis. Būtų beveik vasara, jeigu ne rudos pakrantės ir vos pradėjusi kaltis vandens augalija.
Pamačius geriausias savo gegužės spiningavimo vietas mano širdis neištvėrė – trenkiau lauk fiderį ir čiupau spiningą. Bet per dvi valandas mojavimo juo tesulaukiau tik keleto atsargių krepštelėjimų per masalą. Daugirdas pagavo vieną neblogą ešerį ir turėjo dar vieną lydekos kibimą. Arba šapalų šiuo metu čia nėra, arba jie tokie pasyvūs, kad visiškai nereaguoja į masalus. Rimas, sėdėjęs su dugninėmis ramumoje keikdamasis traukė vien sprindžio dydžio šapaliokus.
Nekankinsiu jūsų tolimesniu pasakojimu, tik konstatuosiu keletą faktų:
Pirma – į šias vietas , manau, bent geras porą savaičių galima nevažiuoti. Smulkmė gerai kimba ir arčiau namų.
Antra – jei jau tenka tokiu metu žvejoti, tai geriausia rinktis beveik stovinčio vandens ruožus arba žvejoti už upės posūkių susiformavusiose seklesnėse įlankėlėse bei mesti masalą per metrą ar kiek daugiau nuo kranto. Čia vanduo būna šilčiausias ir čia linkusios būriuotis žuvys.
Na, ir trečias patarimas, skirtas spiningautojams. Lėtas, net sakyčiau, flegmatiškas masalo vedimas palei krantą prieš srovę čia yra turbūt vienintelė galimybė nelikti šiuo metu su „nosimi“. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tokias vietas šiuo metu mėgsta ir lydekos. Kurių gaudyti iki balandžio 20 d. nevalia.
Ar gali pasakyti, kad žvejyba nepasisekė? Jokiu būdu! Pabūta nuostabioje gamtoje. Pamatytas pavasaris su visias jo požymiais- varlėmis, varlinėjančiomis gervėmis, paukščių melodijomis ir besiskleidžiančiais pumpurais. Pamatytos naujos vietos. Sužinota, kad taip anksti neverta kažko labai rimto tikėtis. Geriau luktelti. Visa tai yra labai svarbi proceso, vadinamo žūkle dalis.
