Bet kai socialiniuose tinkluose visą šią savaitę šmėžavo pagautų karšių nuotraukos, supratau, jog karšių kibimas mariose – ne vienos dienos kaprizas, o tikra tendencija. Parašiau žinutę sportinės žūklės karšių „guru“ Tadui Ignatavičiui: „Ar tikrai kimba?“; „Tikrai. Jei nebūtų gripas surietęs – dabar ant ledo sėdėčiau...“
Informaciją iš Tado pavyko išpešti tokią: karšių reikia ieškoti maždaug 9,5 m gylio, naudoti sotų jauką ir dėti kuo didesnį pluoštą trūklių. Daugiau atsakymų į klausimus negavau. Gripas – rimtas reikalas. Nėra ko kankint žmogaus.
Išsiruošiau po marias pasiblaškyti tik ketvirtadienį ir tai tik keliom valandom. Iš pat ryto smagus penkiolikos laipsnių šaltukas nosį kuteno, iš kaminų dūmai kaip katinų uodegos aukštyn kyla – nelabai į karšinį orą panašu. Va, ešeriui toks oras būtų lyg armėnui Araratas. Patys ant ledo liptų.
Nedrąsiai užsikoriau ant marių ledo ties Palemonu, nusileidęs Pamario gatve. Tai viena mėgstamiausių tarp kauniečių vietelių, kur gali visada patogiai palikti automobilį visai prie pat marių. Kitas – ties garsiosios sovietmečio „lakštingalos“ Salomėjos Nėries muziejaus. Ten jau reikia tolėliau ir dar šlaitu paėjėti.
Nors dabar ir šiokiadienis – žvejų ant ledo matyti. Žiūrėk, Tai viena, tai kita figūrėlė ar visa jų vilkstinė juda kažkuria kryptimi. Iš to, kas kur eina, gali spręsti jų šios dienos misiją. „Ešeristai“ traukia prie salos arba malasi prie pat kranto. „Kuojininkai – žiobrininkai“ ( taip taip, neklystu – žiobrininkai. Šios žuvys, vietinė, į jūrą dėl Kauno HES neišeinanti populiacija, jau senai tapo viena gausesnių marių žuvų) paeina šimtą ar du šimtus metrų ir tupia į 4-6 m. gylius. Karšininkams kėblinti yra toliausiai – kokius aštuonis šimtų metrų, o gal ir visą kilometrą.
Arčiau vadinamos vagos, kur jau bent teoriškai turėtų ir srovelė jaustis. Keliauju ten ir aš. Priartėjus matyti, kad viena, kita grupelė gręžiasi eketes ar atnaujina senas, į jas keliauja jauko pripildytos šėryklės. Dar prieš kokį dešimt metų vietiniai kryžium guldavosi, kad joks jaukas žiemą mariose neveikia. Dabar nerasi nė vieno, kuris be jo žvejotų karšius. Progresas vienok.
Prieinu krūvą, matyt, dar vakar plačiu grąžtu išgręžtų ekečių, į kurias prikaišiotas šakų. Tai nerašytas ženklas, kad eketės turi pastovų savo šeimininką. Kuris čia nuolat žvejoja, jaukina ir turi į jas pirmumo teisę. Teisiškai niekas neuždraus jas užimti, tačiau bendražmogiška kultūra sako: žmogau, marios plačios. Susirask savo vieta, jaukink ir pagausi. Netrukdom vieni kitiems.
Prisiartinu prie pirmosios grupelės, jau kuris laikas sumerkusios ilgą meškerių bateriją. Kol kas jiems užkibo tik vienas žiobris ir krūvą „mėlynakių“ (taip vietiniai pašaipiai vadina pūgžlius). Bet viskas priešakyje – žuvys juk tik po kurio laiko sureaguoja į jaukinimą. Keliauju iki antros draugijos – ten situacija kiek geresnė. Ant ledo voliojasi vienas maždaug 800 g. karšiokas, jau virtas ledo gabalu. Sako, pagavo ir žiobriukų, tik kad maži – paleido.
Kol kalbamės, ilgas vienos meškerės sargelis suvirpa ir ramiai iki tol sėdėję garbaus amžiaus vyras palinksta prie meškerės. Karšis? Ne, žiobriukas. Jį gali atskirti iš kibimo: karšis dažniausia kelia sargelį. Tuo tarpu žiobris nervingais, trumpais pavirpinimais lenkia žemyn. Žodžiu, šioks toks veiksmas yra iš pat ryto.
Atkreipiu dėmesį, kad visi sėdintieji gaudo ne avižėlėmis, o paprastais kabliukais su virš jų per sprindį užspaustu šrateliu. Esą tiek karšiai, tiek žiobriai juos geriau griebia bei mažiau jų baidosi. Avižėlės mariose, esą, jau senai „išėjo iš mados. Pakalbinu šią trijų vyrų grupelę, atvažiavusią, rodos, iš Garliavos. Tik vienas pradėjo čia žvejoti tik šiemet – kiti senbuviai ir žvejoja mariose plačiašonius dažnai. Ir pagauna.
Visi sutinka – marios stipriai atsigavusios. Bent jau karšių po verslinės žūklės uždraudimo atsirado kelis kart daugiau. Ir užkimba didesni. Va, praeitą kartą, antradienį kompanija žvejojo naktį, tai vieną pusantro kilogramo, o kitus šešis kilograminius pagavo. O prieš kelis metus tik 100-300 g „faniera“ kibdavo. Kas ištraukdavo virš puskilogramio, galėdavo ilgai girtis. Beje, sparčiai populiarėjanti naktinė žvejyba, pasak jų, yra tikrai efektyvesnė. Ir didesni karšiai kimba, ir dažniau. Tik sėdėti šaltoka, todėl paskutiniu metu palapinę įsitaisė.
Tai smagiai bebendraujant vienas iš naujųjų pažįstamų tarstelėjo: „jei nori kažką sužinoti apie marias ir karšius, tu geriau jo paklausk. Jis čia visus apgaudo“. Ir pirštu bedė į vienišo žvejo figūrą, sėdinčią už kokių poros šimtų metrų..
.Pasuku link jos. Iš toli pastebiu šalia jo įsmeigtą savadarbę peikeną ir gulinčią ant ledo neaiškią krūvą. Kuri virto keliasdešimt įvairaus kalibro žiobrių, keletu plakių ir dviem gražiais karšiais. Ponas Alfonsas (toks, kaip vėliau sužinojau, jo vardas) maloniai bendravo, tačiau kartu nenuleido akių nuo dviejose eketėse paskandintų plūdelių. Viena iš jų laikas nuo laiko suvirpčiojo ir eilinis žiobris keliavo ant ledo greta kitų. Net sunku patikėti kad visa šita žuvies krūva pagauta vos per valandą. Na, daugiausiai per dvi. Dar sunkiau pasakyti, kodėl būtent šiam žvejui sekasi nepalyginamai geriau, nei visiems kitiems.
Meškerėlės pačios pigiausios, valas, rodos, ne iš plonųjų. Jaukas – tradicinis juodas, iškart paruoštas naudojimui „traperis“. Tačiau žvilgtelėjus, kaip jis gaudo, kaip ringuoja ant ledo valo vijas, greit ir tiksliai atkabina žuvį, užkabina masalą ir leidžia jį žemyn, ik tam tikros ribos ir ne daugiau nunardina plūdelę nesunku buvo nuspręsti, kad prieš akis – tikras profesionalas.
Alfonsas ir neslepė – karšius mariose žvejoja jau turbūt 30 metų. Jeigu tik tuo metu nespaudžia darbai – kiekvieną dieną. Ir niekur kitur nevažiuoja. Pasak jo, šis vandens telkinys toks dosnus, kad nėra prasmės važiuoti dar į kažkokius ežerus ar Kuršių marias. Jis dienos normą (įtarčiau – dar ir su magaryčiom) pasigauna čia praktiškai visada. Kad ir koks oras bebūtų. Visiškos pasakos yra, kad karšiai nekimba per šaltį ar kai labai aukštas slėgis. Kimba visada. O norint pagauti, reikia dažnai gaudyti ir tada perprasi marias.
Lyg patvirtindama jo žodžius, maža raudona plūdelė pakilo į viršų ir atsigulė. Ponas Alfonsas čiupo meškerėlę, pakerto ir iš jo judesių ir susikaupimo supratau, kad šį kartą užkibo kažkas rimtesnio. Metras po metro jis žuvį atsargiai kėlė viršun, kol kiek stabtelėjęs, eketėn įvairavo plačiašonį karšį. Jau trečią šiandien. O dar juk tik pusiaudienis ir, pasak jo, geresnis karšių kibimas dažniausia labiau būna į vakarą. Vakar jis pagavo 4 karšius ir keliasdešimt žiobriukų, užvakar – tik tris. Bet buvo užėję stambesnių, iki puskilogramio žiobrių ir užkibo viena „motininė“ kuoja.
Žodžiu, reziumuojant galima pasakyti taip – karšiai Kauno mariose šią savaitę tikrai kimba. Ir gana gražūs. Kaip ir žiobriukai, kurių šįmet kaip niekad daug. Tačiau ne visiems jie kimba vienodai. Tokią išvadą padariau, keliaudamas ledu link palikto automobilio ir galvodamas, kaip persidaryti meškerėles pagal Alfonso patartą sistemą. Patys suprantat kam.
