Visai netikėtai su draugu gavome pasūlymą porai savaičių nulėkt padirbėti į Baškiriją. Kadangi, kaip tyčia, darbų gimtajame pasagos mieste kaip ir nebuvo (šis atributas puikuojasi Utenos herbe, tik nežinau, ar jis simbolizuoja laimę, greičiau jau nuvarytą kuiną, kuris net pasagos nebepaneša), tai ilgai negalvoję nusprendėme: kodėl gi neaplankyti tikėjimo nebrolių musulmonų, galėsime užsidirbti po vieną kitą infliacinį rublį, o jei leis galimybės, tai ir vieną kitą baškirišką žuvį iš po ledo išvilioti.

Kol daromos vizos, užsakomi lėktuvo bilietai, mes draugiškai planuojame išvykos detales, analizuojame to Europos pakraščio žemėlapį, bandome surinkti negausią informaciją apie Neftekamsko miestą ir šalia jo esančius vandens telkinius.

Kadangi vykstame be savo transporto ir pagrindinė transporto priemonė bus mūsų nuosavos kojos, tai mus domina tik visai šalia miesto esančios vietos, kur būtų galima sumeškerioti taip išgirtas besotes ir, suprantama, neregėto dydžio rusiškas žvynuotąsias. Jau pačiame miesto pavadinime užšifruota, kad ten bus daug naftos ir, kas mums svarbiausia, – Kamos upė! Visagalis internetas patvirtina: viena iš didesnių Rusijos upių nuo miesto ribos yra vos už aštuonių kilometrų. „Ura“! (Rus. „valio“; jau namuose tarpusavyje kalbame tik rusiškai, bandome atgaivinti primirštus šios kalbos ypatumus.) Vadinasi, pėstute ji bus nesunkiai pasiekiama.

Jau pati kelionės pradžia nuteikia ne itin optimistiškai: nors reisas ir tarptautinis, tačiau lėktuvas greičiau prieštvaninis. Nejučiom prisimenu bičiulio Prano žodžius: „Jie dažnai krenta...“ (Atrodo, bičiulis bus prikarksėjęs, mat, tik grįžus iš kelionės, tą pačią dieną ir tos pačios aviakompanijos „UTair“ lėktuvas Rusijoje subyra į šipulius. Gerai, kad mes ne ekstrasensai ir to dar nežinojome.) Hm hm hm… Na, bet juk pilotų kabinoje sėdi ne kamikadzės, ir tokių gandų, kad lėktuvas užgrobtas teroristų, taip pat negirdėti. Jau kiek ramiau.

Tačiau neilgam: lėktuvui dar neatsiplėšus nuo žemės, salone pasklinda smarvė. Po keleto minučių – ir tirštoki dūmai. Stiuardesė ramina, kad esą nieko tokio, čia viskas normalu ir situacija kontroliuojama. Jiems gal ir normalu, tačiau mums rankos nevalingai ima drebėti, tartum jau sėdėtume ant ledo, o rankose laikytume balalaikas… Truputį situaciją sušvelnina „Duty free“ prekybos tinkle įsigytas škotiško viskio buteliukas. Nors tai ir netoleruojama, bet nervus gerokai nuramina.

Iš Ufos oro uosto mus paima paslaugus vairuotojas ir likę 230 km pralekia gana greitai. Svarbiausia, kad mes jau ant tvirtos žemės, nebe dešimties kilometrų aukštyje rusiškame orlaivyje. Tik stebina skurdi gamta ir visiška netvarka. Kažkaip visai kitaip įsivaizdavau šį kraštą. Per tris kelionės valandas pamatome tik keletą upeliūkščių, kuriuos ne tik kad peršokti, bet ir, didesnį kiekį alaus išgėręs, paskui nusilengvindamas, kitą krantą apšlapinti galėtum.

Pats nesitikėdamas teigiamo atsakymo, pasiteirauju, ar gyvena čia kiršliai, upėtakiai. Nors mūsų vairuotojas ir nepriklauso išrinktųjų – meškeriotojų kastai, tačiau apie tokias žuvis yra girdėjęs, tiksliau, apie jas skaitęs, bet mano spėliojimus patvirtina su kaupu: sužvejoti galima nebent seną kaliošą, kitokių žuvų čia nėra.

Slogią nuotaiką truputį pataiso viena kiek didesnė upė – Bielaja. Vizualiai ji yra mūsų Neries dydžio. Ant ledo tupi kelios žmogystos. Vadinasi, bent jau čia kažkokia gyvybė yra.

Baškirija žiemą
Baškirija žiemą
© Shutterstock

Viešbutyje išsikraustę savo kuklią mantą, išvažiuojame į fabriką. Aidas tvarko darbo reikalus, o aš einu susipažinti su mums šios komandiruotės metu patikėta darbininkų brigada. Sužinojęs keistokus jų vardus, – pusė iš jų Railiai ir Raviliai, – išgirstu ir vieną lengviau įsimenamą vardą – Pavelas. Ir, o stebukle, pasirodo, kad nors ne itin dažnai, bet Paša žvejoja! Ir ne tik jis, bet ir jo brolis. Darbo reikalai pamirštami, ir kalba pasisuka apie žvejybą ir galimybes savaitgalį atsidurti ant ledo.

Vaizduotė vėl piešia laukinę Rusijos gamtą ir kovą jei ne su monstrais taimeniais, tai bent jau su delninėmis kuojūkštėmis... Eilinį kartą teškiuosi veidu į purvą: nėra čia jokios pagarbos vertos žuvies. Per keliolika žūklavimo metų įspūdingiausias Pašos laimikis, sužvejotas žiemine meškerėle, – kilogramo ir dviejų šimtų gramų sterkiokas. Ir keletas analogiško dydžio karšiokų.

Pirma mintis – kad Pavelo kompetencija žūklės klausimais, švelniai tariant, ribota. Tačiau jo samprotavimus patvirtina ir kiti darbininkai. Man pareikalavus, kitą rytą naujasis pažįstamas į darbą atvelka keletą savo meškerėlių. Nėra ten jokios prabangos, bet įrankiai tvarkingi, prižiūrimi. Metaliniai sargeliai (apie lavsaninius jie nėra girdėję), 0,15 mm skersmens valas ir gal kiek didoka net ir upei volframinė avižėlė. Vadinasi, viskas teisingai. Prisikabinti prie įrankių nėra kaip.

Mano planai nusipirkti šiokių tokių įrankių ir, pasiskolinus kiek šiltesnius drabužius, nueiti šeštadienį pažvejoti sumalami į miltus. Argumentas geležinis: geriau jau šituos rublius pragerti, mat per dieną geriausiu atveju sužvejosiu keliasdešimt pūgžliukų ir sugausiu porą kilogramų „faneros“. Keista, bet plakiai ir Baškirijoje užsitarnavę šitą nelabai pagarbų vardą. Niekaip negaliu patikėti, kad viskas bus taip prastai. Bet vietiniai įrodinėja, kad žiemą Kama tiesiog beviltiška. Kiek geresnė situacija – šiltuoju metų laiku, tada galima tikėtis sugauti nemažai kuojų, padorių karšių ir vieną kitą sazaną.

Spiningautojų kolektyve nėra, todėl išgirstu tik jau iš kažkelintų lūpų perpasakotas istorijas apie vieną kitą sugautą padoresnę penkiakilograminę lydeką ir tokį pat sterką. Kiek geresnė situacija mano jau minėtoje upėje Bielaja. Ten ir žiemą laimikiai kiek solidesni. Pagrindinis įrankis – tai užutėkiuose ir silpnesnėje srovėje statomos šakotinės. Apie ribojamus žuvų dydžius niekas nėra girdėjęs, todėl į keptuvę keliauja visos be išimties plėšrūnės, sugebėjusios praryti masalinę žuvelę. Bet kadangi ši upė nuo mūsų miesto nutolusi jau nepadoriu penkiasdešimties kilometrų atstumu, tai viltis pažvejoti tolsta kaip dykumoje pasirodęs oazės miražas.

Apie upėtakius, kiršlius ir netgi šapalus girdėti tik iš pasakojimų ir spaudos. Kadangi vietinio spaudos leidinio žūklės tematika nėra, o skaitomi tik ir pas mus žinomi žurnalai „Rybalka“, „Rybalka na Rusi“, „Spining“, „Ochota i rybalovstvo“, tai net ir patys vietiniai stebisi, kad pas juos Rusijoje yra tiek daug žuvies… Išgirdę jau išties kvailokai skambantį klausimą, nejau taip viskas beviltiška ir nejau žuvies tikrai visai nėra, visi kaip vienas išsišiepia: žuvies yra. Kur? Turguje!

Šeštadienio rytmetį su savo gidu Pavelu keliaujame į turgavietę. Norom nenorom, pamačius lauko prekybą, į galvą lenda Boriso Grebenščikovo dainos žodžiai: „Na ulice pjanyj bardak…“ (rus. „Lauke girta netvarka...“).

Kaip kas nori ir kaip kas sugeba, taip ir prekiauja. Žuvys išdėliotos ant sniego pusnių – ant patiestų polietileno gabalų, ant šimtus kartų naudotų, nuo purvinumo nelinkstančių maišų. Visur, kur tik įmanoma. Ir tik vienas kitas „verslininkas“ susirentęs kažką panašaus į prekystalį. Svarstyklės taip pat retos, kaip ir pas mus aplinkos apsaugos inspektorius. Svoris ir kaina nustatomi iš akies.

Tik žmonės kitokie, nei pas mus: linksmi, juokauja, vilioja pirkėjus, derasi. Matyt, nors Neftekamskas ir nemažas miestas (maždaug mūsų Šiaulių dydžio), jiems žuvies pirkimas turguje yra maloni atrakcija. Tarp pirkėjų ir pardavėjų, o tuo pačiu ir tarp ant šaligatvio išdėliotos žuvies sukinėjasi begalė benamių šunų ir kačių, kurie vis taikosi nukniaukti vieną kitą žuvelioką.

O ir žuvų įvairovė bei dydis jau atitinkantys mūsų įvaizduotus Rusijos standartus: nors vyrauja nedidukai, iki kilogramo svorio karšiokai ir sterkiukai, taip pat, sprendžiant pagal išvaizdą ir kvapą, jau ne į pirmą turgų atkeliaujanti „šušara“, tačiau neretai galima pamatyti ir stambesnių lydekų ir karšių.

Karaliauja turguje jo didenybė karpis. Dauguma karpių jau išleidę paskutinį kvapą, bet nemažai gražuolių po dešimt ir daugiau kilogramų dar kilnoja galvas ir uodegas. Tokių ir kaina kosminė – apie 8-10 eurų. Vadinasi, žuvų yra. Tik pasiekiamos jos ne mėgėjams, o apsukresniems verslininkams.

Kodėl mėgėjai nežvejoja ten, kur dar sidabražvynės plaukioja, atsakymas visiškai paprastas: jie iš ten paprasčiausiai išvejami. Ne pasitelkus įstatymus, o su lazdu ir kumščiu. Neretai ir rimtesni ginklai prabyla. Ypač kai žūklės plotų nepasidalija „verslininkai“. O kadangi vandens telkinių nėra daug, tai ir konkurencija darosi milžiniška. Prekyba nelegaliais žūklės įrankiais nėra ribojama, todėl žvejams mėgėjams lieka tik trupiniai nuo puotos stalo…

Va tokie ne itin linksmi pamąstymai apie mėgėjų žūklės sąlygas motinėlėje Rusijoje (anot Salomėjos Nėries).

Žurnalas „ŽvejOK“, 2012 m.

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 169 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 189 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 121 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 144 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3