Atvirai pasakius, viena iš Jurbarko užtvankų, kur dažnai su bičiuliu pradedame lydekų sezoną, kaip tik idealiai ir tinka tokiems eksperimentams. Gylis čia šokinėja tarp 3–6 metrų, tačiau turbūt pusė vandens telkinio ploto užima pavieniai ar tankesni žolių kupstai, pakylantys iki 1–2 m gelmės, todėl spiningavimas čia tikrai yra labai sudėtingas, nes nuolat esi priverstas „šienauti“ vandens žoles. Ne vienas bičiulis, pabandęs čia pažvejoti, šią užtvanką yra prakeikęs ir pažadėjęs daugiau nosies nekišti.
Nelabai ji populiari ir tarp vietinių. Gal dėl to, kad skrituliais čia nepagaudysi. Velke – irgi sunkiai. O ir su spiningu ir reikia mokėti jausti, kada valas eina per žolę ir jį per ją „perkelti“ staigiu spiningo judesiu į viršų. Ne visiems taip išeina. Be to, beveik niekur negali masalo guldyti ant dugno, nes jį dengia smulki žolytė ir siūliniai dumbliai bei maurai.
Dar viena įdomi šio tvenkinio keistenybė – lydekos čia lyg kokie sterkai beveik visada atakuoja masalą iš priekio – „į galvą“. Jei naudoji ofsetinius kabliukus ar apsaugas nuo žolių – 9 iš 10 kibimų yra turšti. Jei paprastą guminuką vien su galvakabliu – maždaug 5 iš 6. Todėl gaudydamas guminuku (ir norėdamas pagauti) nori nenori turi priekyje statyti nedidelį trišakį ar vienšakį kabliuką, kuris dar labiau masalo kibumą žolėms. Vobleriais čia gaudyti kiek sudėtingiau, nes nelabai gali keisti masalo nėrimo gylio. Į sekliau einančius kaip 1,5 m lydekos, bet jau šiuo metu dažniausia nereaguoja. O giluminiai viliokai gana greit „užsikasa“ į žolių kupstus.
Per eilę metų su bičiuliu esame atrinkę masalus, kas pavasarį, iškart po draudimo, dažniausiai neapvilia. I vietoje eilę metų yra 5 colių ilgio „Keitech Easy Shiner“, 3 ir 4 nr „Relax“ „kanopos“, „Fox“ 4 ar 5 colių guminukai. Spalvų kombinacijos pavasarį čia tai pat daugiau mažiau aiškios – tinka viskas, kas susiję su oranžine spalva: paprasta oranžinė, skaidri oranžinė, su blizgučiais ir matinė, su žalia nugarėle, raudona, ir t.t. Kartais dar suveikia tamsiai geltonu su raudona ar vadinamasis „pienas“ – ryški balta.
Nepaistant to, kad masalai aiškūs, kiekvieną žūklę stengiuos atsivežti ir išbandyti kažką naujo. Taip įdomiau. Šįmet į pavasarinį bandymų poligoną keliavo iš Vilniaus parsivežti „Awaruna“ guminukai. O valtyje gulėjo naujas spiningas – tekančios saulės šalies gamybos stebuklas. Dvidešimt metų žvejojau tik „amerikonais“, tačiau užsinorėjo patikrinti, dėl ko taip dėl tų japonų visi alpsta.
Kai žvejoji su vietiniu žveju, žinančiu visas vietas kaip savo penkis pirštu – į echolotą žvilgčioti per daug nereikia. Bičiulis tuoj parodo: – „va, ten išeina žolyno pakraštys, o čia duobė – šlaitas prasideda antai nuo ten“. Tai pradedi tikrinti tuos šlaitus. Koto jautrumas iškart malonia nustebino – porą sykių, guminukui trinktelėjus į kokį šiekštą ar dugno akmenuką net užkirtau, galvodamas kai tai buvo kibimas. Vėliau jau išmokau atskirti, kada jis liečia žoles, kada valas ar masalas liečia kažką kietesnio. Ir kada... žiebia per masalą lydeka.
Gal penktu metimu nelaboji taip trinktelėjo, kad ranką lyg elektra nukratė. Vidutiniokė – 52 cm. Įdomu, tik kas šįkart labiau suveikė – masalo tipas, spalva, ar galvakablio svoris? Iškart keičiu masalo spalvą – užsidedu kitą tos pat formos, bet kitos spalvos guminuką. Bičiulis žvejojo tyčia užsidėjęs sunkesnį, 7 g, galvakablį su praeitų metų favoritu – 5 colių oranžiniu „Keitech Easy shiner“. Antras sustojimas buvo vietelėje, sutartu pavadinimu „paplūdimys“. Apsvaidėme vėduokle visą perimetrą ir vienoje vietoje Raimis sušuko, turėjęs kibimą. Kitu metimu į tą vietą – dar vieną, bet „tuščią“.
Susidaro įspūdis, kad žuvis trenkia per masalą, bet jo neryja. Kažkas netinka. Užmetu panašia kryptimi ir aš ir iš kartu turėjau rezultatą – masalą čiupo graži 63 cm lydeka. Ir gerai užrijo – guminuko iš lydekos žabtų kyšo tik uodega. Vėl pakeičiu masalą į tokį patį, tik kitos spalvos. O bičiulis iškart persiginklavo savo guminukus 5 g galvakabliu. Gal čia šios dienos sėkmės esmė?
Sekantis sustojimas – „prie salos“. Iš tiesų, šioje vietoje yra iš gelmių išeinanti į metro gylį povandeninė sala. Vasarą čia kyšo nendrės, bet dabar jų nematyti. Užmetu kažkur per salos vidurį, tikėdamasis, kad kažkur jos pakraštyje tūnos lydeka.
Nuojauta neapgauna – dvigubu smūgiu (pradžioje žuvis tik stukteli, o po sekundės pakartoja ir užgula visu svoriu) trečia, 54 cm, margašonė nuožmiai lanksto kotą. Tuo tarpu į bičiulio masalą jokio atsako nėra. Faktas – mano naujienos šiandien lydekoms labai puikiai tiko. Bičiulis kapituliavo – užmovė ant galvakablio mano dovanotas „Awarunas“. Ir netrukus ištraukia pirmąją savo lydeką. Taigi, šįkart aiškiai tiko masalas.
Dar trys lydekos per ateinančią valandą neatsispiria naujienos žavesiui. Raimondas irgi sukrapštė –dvi. Toliau gerą valandą tvyro ramybė. Saulė pleškina ne juokais, artėja pietų metas. Gal ir lydekos nuėjo pogulio. Nėra ko norėti, kad taip kibtų visą dieną. Nors vandens temperatūra vandens paviršiuje – vos 13 laipsnių, krante jau atsiranda mauduolių. Tad tenka paplaukti nuošaliau.
Papietavę valtyje ir pusvalandį atsikvėpę vėl imamės spiningų, tačiau per valandą sukrapštau vos vieną „silkutę“. Popietinės valandos, ypač tokiu oru, čia retai kada būna itin dosnios. Nors ir keliaujame per pačias geriausias vandens telkinio vietas – didelių sėklių pakraščius. O echolotas rodo nemažus smulkių žuvų susibūrimus. Turi čia būti ir jų „ganytojų“, bet nekimba valandą, antrą. Į galvą braunasi nuovargis. Faktas, kad kažką reikia daryti kitaip. Tik ką?
Prisiminiau seniai atrastą taisyklę, kad kai lydekos pačioje geriausioje vietoje, ant išbandyto masalo, nenori kibti, jas išprovokuoti gali kažkoks kardinalus pakeitimas. Pavyzdžiui, ženkliai didesnis masalas. Tad, nors kiek būgštaudamas dėl savo iki 11 g galios, tegul ir basų žūklei skirto kotuko, užsidedu 14 cm ilgio raudonai žalią „Fox“ guminuką. Ir šveičiu jį ten, kuri ilgai su bičiuliu ravėjome žoles „Avarunomis“.
Vos trečiu pakėlimu per masalą žiebia tokia jėga, kad vos neišmuša iš rankų koto. Jei žuvis nebūtų užsikabinusi ant priekinių kablių, būčiau prisiekinėjęs, kad ką tik turėjau tvenkinio monstro kibimą. Tačiau atvedu prie valties viso tik kokių 47 cm silkutė. Kuo tai paaiškinti? O gi tuo, kad susidarė dviguba jėga. Lydeka su pagreičiu trenkė į masalą iš priekio tuo metu, kai aš kėliau guminuką. Už tai ir buvo toks smūgis. Todėl juoką kelia kai kurių spiningautojų bandymai „pasverti“ lydeką vien iš kibimo.
Na, bet vis tiek džiugu, kad radome nors už ko užsikabinti. Faktas, kad prieš tai buvusio stebuklingai sėkmingo masalo žavesys lydekoms po pietų išblėso. Reikia ieškoti naujų sprendimų. Tolesnis masalų didinimas ir spalvų keitimas nedavė rezultatų. Dar pusantros valandos praėjo nuobodžia mojuojant spiningais“. Gal būt tam turėjo įtakos ir rimstantis vėjas. Niekas taip negadina žūklės sekliuose ir skaidriuose vandens telkiniuose, kaip lygus vandens paviršius ir saulutė be debesėlio.
Likus valandai sutarto laiko baigti žvejybą, nusprendžiu eiti „va bank“. Sumažinti masalą ir kardinaliai pakeisti jo spalvą. Prie segtuko segu mažesnį masalą – seną gerą 3 nr, „kanopą“, baltą su mėlyną. Vieną universaliausių masalų bet kokiomis žūklės sąlygomis bet kokiu metu. Ir neapsirinku – 52 cm lydekiokui jis pro nasrus neprasprūsta. Kolega seka mano pavyzdžiu, užsidėdamas tokio pat dydžio kanopą, tik su raudona nugara.
Nepraeina nė penkios minutės, ir jis jau velka link valties lydeką. Tik šiek tiek keistą – su žaizdomis pilve. Net neįsivaizduoju, kieno iltys galėtų palikti tokias žaizdas. Bet lydeka su jomis ne tik išgyveno, tačiau dar ir sugeba maitintis. Šioje vietoje žūklę ir baigiame.
Taigi, rezultatas – mano 10 kibimų, 8 lydekos palaikytos. Nei vieno atsikabinimo lenkiu galvą prieš japonus. „Awaruna“ irgi viršijo visus lūkesčius. Dėl jų reportažas išėjo lyg koks banalus reklaminis straipsnis. Bičiulio rezultatai šį kartą kiek prastesni. Šį kartą, manau, man tiesiog greičiau pasisekė atrasti teisingą guminuko formos ir galvakablio svorio kombinaciją.
O pagrindinės 4 pamokos iš šios (ir kitų pavasarinių žūklių čia) būtų tokios:
1. Net jei žvejoji iki skausmo pažįstamame vandens telkinyje ir esi atsirinkęs geriausius masalus, nepaliauk eksperimentuoti. Metai metams nelygu – lydekų skonis „keičiasi“.
2. Visada eksperimentuok su galvakalbių svoriais. Užsidėjęs vos porą gramų sunkesnį ar lengvesnį galvakablio svorį iš esmės keiti masalo sklendimo greitį. O tai gali labai įtakoti rezultatus.
3. Net jeigu ir suradai tos dienos sėkmingą masalą, nereiškia, kad jis tau veiks visą dieną. „Neužsiciklink“ ties juo. Pasikeitus apšvietimui, oro sąlygoms ar lydekų nusiteikimui, keičiasi ir jų „skonis“.
4. Žūklė su patyrusiu draugu, kryptingai ieškant to, ko nori tą dieną lydekos ir dalinantis informacija yra du kartus efektyvesnė, nei žvejojant vienam.
