Na, tačiau kaip yra iš tikrųjų? Gal čia iš tų atvejų, kai prekė „sugauna“ meškeriotoją, o ne žuvį? Čia turiu omenyje, ryškiai geltonas jaukas privilioja meškeriotoją parduotuvėje, tačiau meškeriotojui paklojus ant vandens telkinio dugno tą ryškų jauką, spalva neturi jokios įtakos?

Prisipažinsiu, pats skeptiškai žiūriu į spalvos faktorių, kas liečia karšių žūklę. Mano pastebėjimais, kompostiniai sliekai ir uodo trūklio lervos visada yra geriausi masalai padoriam karšiui, bet kuriame vandens telkinyje. Ir šie masalai tikrai nepasižymi ryškumu.

Taigi, iš kur ta geltona spalva? Iš tikro yra ir dar vienas niuansas – smulkesnė žuvis stengiasi vengti atsidurti virš šviesaus jauko dėl to, kad ji būtų lengvai pastebėta plėšrūnų. Nesvarbu ar jaukas geltonas ar juodas jis vis tiek privilios smulkmę tik skirtumas yra tas, kad virš geltono jauko smulki žuvis neplauks, o sukinėsis aplinkui. Padorus karšis savo ruoštu neturi saugotis plėšrūnų dėl savo dydžio, taigi, jis drąsiau maitinsis ant geltono jauko dėmės. Bet visa tai tik teorija, kurią mums dėsto jaukų gamintojai. Iš kitos pusės, ji atrodo logiška, todėl galima ja tikėti.

Jaukas paruoštas

Kaip žinome, jauko pasirinkimas, jo konsistencija, pateikimo būdas ir panašiai kiekvienoje situacijoje yra kitoks. Todėl nepulsiu jums dėstyti slapto recepto, kuris sušauks karšius į jaukinimo vietą iš tolimiausios ežero įlankos. Deja, tokio recepto nėra. Taip pat manau, kad jaukas ne viską lemia karšių žūklėje. Manau, masalas yra ne ką mažiau svarbus. Galiu pateikti du labai paprastus pavyzdžius. Pirmiausia, sakykime, pavyko pataikyti jauką karšiams duotoje situacijoje ir karšiai reguliariai sukinėjasi žūklavietėje.

Su masalu pavyko ne taip gerai – karšiai jo nelabai nori, tačiau dėl to, kad jų žūklavietėje daug, dėl konkurencijos užkimba vienas kitas. Antru atveju, su jauku ne taip gerai pataikėte arba karšiai nesimaitina labai agresyviai duotą dieną, tačiau masalą pataikėte puikiai – kiekvienas praplaukiantis karšis bando jį suėsti. Taigi, kiekvienu atveju žūklės rezultatas būtų panašus. Skirtumas tik tame, kad pirmu atveju, žūklavietė tarsi liktų neišnaudota – priviliojote daug žuvies, tačiau sugauti pavyko tik mažą jų dalį. Antru atveju priešingai, kas atplaukė, tas buvo sugauta.

Tikiuosi, įtikinau, kad masalo pasirinkimas yra labai svarbus veiksnys karšių žūklėje. Kitas logiškas žingsnis būtų pakalbėti apie geltonus masalus karšių žūklėje. Nors jau minėjau, kad mano nuomone karšiams geriausi masalai yra kompostiniai sliekai ir uodo trūklio lervos, tačiau šie masalai nėra labai selektyvūs.

Čia turiu omenyje, kad juos mielai čiumpa ir smulkios kuojos, ešeriukai, pūgžliai ir panašiai. Sliekai kiek selektyvesni atvėsus vandeniui, o vat uodo trūklio lervų naudojimas gali būti problematiškas, kai taikomasi į karšius tiek žiemą tiek vasarą, jei vandens telkinyje yra daug smulkmės. Bet kokiu atveju, nei vienas iš šių masalų nepasižymi geltona spalva, todėl juos verta palikti ramybėje. Taigi, koks masalas pasižymi ryškiai geltona spalva? Žinoma, kukurūzas!

Norėdamas įsitikinti, kad visa teorija apie karšius ir geltoną spalvą yra tik mitas, nusprendžiau atlikti eksperimentą. Tikiuosi, testas pavyks ir jo rezultatai leis padaryti vienareikšmiškas išvadas. Na, bet apie viską iš eilės.

Testo sąlygos

Testuosiu tik masalus, nes, manau, tai leis tiksliai įvertinti, ką karšiai labiau mėgsta. Taigi, naudosiu tik du masalus: konservuotus kukurūzus ir 6 mm. peletes.

Paminėsiu, kad kukurūzus naudosiu įsigytus prekybos centre, o ne kažkokius „paskanintus“ nežinia kuo, kuriuos siūlo kai kurie jaukų gamintojai. „Paskanintų“ kukurūzų naudojimas iškreiptų testą – mano tikslas yra patikrinti geltonos spalvos masalus karšių žūklėje.

Spąstai paruošti

Meškeriosiu dugnine meškere. Skirsiu kiekvienam masalui 5 minutes arba iki kibimo ir taip atliksiu 5 metimus. Po 5 metimų keisiu masalą ir atliksiu 5 metimus po 5 minutes ir taip toliau. Pasirinkti masalai iš tikro yra gana skirtingi.

Kukurūzai nepasižymi nei kvapu nei stipriu skoniu, tačiau yra labai ryškūs. Peletes priešingai – jos blankiai pilkai-rudos spalvos, tačiau pasižymi stipriu kvapu ir skoniu, nes pagamintos žuvų miltų pagrindu. Šie masalai taip turi ir kai ką bendro – jie yra selektyvūs. Čia turiu omenyje, kad mažesnės žuvys jais domisi gerokai rečiau nei sakykime uodo trūklio, musės lervomis ar sliekais.

Eiga

Testui pasirinkau mėgstamą Kembridžo (Anglija) apylinkių ežeriuką, kuriame gyvena šiek tiek karšių. Karšiai čia ne įspūdingų dydžių – dauguma jų siekia apie kilogramą. Telkinyje taip gausu kuojų, todėl selektyvūs masalai turėtų padėti išvengti jų kibimų. Testui pasirinkau gana šiltą rudens pradžios dieną.

Ežeriuko vanduo gana drumstas. Iš karto imu manyti, kad kukurūzai neturi jokių šansų gerai pasirodyti šiame teste. Bandau pakrantėje įmesti peletę ir kukurūzą, į maždaug 20 cm. gylį, kad vizualiai įsitikinti, kaip gerai masalus matysiu pats. Tokiame gylyje peletes jau nematau. Kukurūzo kontūrų irgi neįžiūriu, tačiau lyg ir geltonuoja kažkas.

Karšis suvalgęs kukurūzą

Pasiruošiu jauką, kurį sudaro vienintelis komponentas – žuvies miltų pagrindu sukurtas „Sensas Crazy Bait Gold“. Gal jaukas ir atrodo per paprastas, tačiau žinau, kad karšiai jį mėgsta. Prasijoju jį pro smulkų sietą, kaip parodyta. Laikas ruošti meškeres.

Pasiruošiu dvi „Drennan Acolyte Ultra“ 3,30 m. dugnines su „Daiwa TDR 3012“ ritėmis ant kurių suvyniotas pintas valas. Sistemėlės gana paprastos: slankiojantis paternosteris su 5 cm atvadu, 10 cm. “kaselė”, keli centimetrai „Drennan Feeder Gum“ tarp pavadėlio ir “kaselės”. Pavadėlius naudosiu tik 30 cm. ilgio, 0,15 mm. skersmens su 18 nr. kabliukais su “plauku”, kurį sudaro „Drennan Pellet Band“. Šeryklėlės naudosiu mažas „Drennan Gripmesh“ 20 g., nes meškerioti ruošiuosi tik apie 25 m. nuo kranto.

Paminėsiu, kad nedarysiu startinio jaukinimo. Nenoriu žuvies perjaukinti, jei ji šiandien bus neaktyvi. Renkuosi reguliaraus jaukinimo taktiką kiekvienu metimu.

Taigi, užmontuoju peletę ant „plauko“, naudodamas specialų įrankį. Užpildau šeryklėle jauku ir užmetu. Įjungiu laikmatį 5 minutėms. Testas prasideda.

Pirmam užmetimui duotas laikas praeina be jokių kibimo indikacijų. Laikas permesti. Peletė ant „plauko“ dar atrodo gerai, todėl jos nekeičiu, tik užpildau šeryklėlę, užmetu ir vėl įjungiu laikmatį. Praeina ilgos 5 minutės, tačiau kibimo nėra. Iš kitos pusės – tai tik pradžia, tikiu, kad įsibėgėsiu.

Po trečio užmetimo sulaukiu greito timptelėjimo, tačiau tai nelabai panašu į karšio kibimą. Greičiausiai kuoja bandė iškrapštyti peletę iš „plauko“.

Po ketvirto metimo praėjus maždaug 2 minutėms sulaukiu lėto karšinio kibimo. Paėmęs meškerę į rankas jaučiu nesupainiojamus karšio stuktelėjimus. Po kelių minučių pasemiu apie kilogramą sveriantį karšioką. Nebloga pradžia ir 1:0 pelečių naudai.

Pakeičiu peletę, užpildau šeryklėlę jauku ir mikliai užmetu – gal karšių būrys atplaukė į jaukinimo vietą? Deja, per 5 minutes kibimo nesulaukiu. Laikas permesti ir pakeisti peletę į kukurūzą.

Kukurūzą taip pat montuoju ant „plauko“. Tam reikalui naudoju karpininkų adatą, kurios pagalba ištempiu guminį žiedelį („Drennan Pellet Band“). Svarbu laikyti žiedelį ištemptą iki paskutinio momento ir tik kai visas kukurūzas atsiduria ant valo, tuomet atleidžiama.

Taigi, pirmas metimas, kai ant kabliuko kukurūzas. Praeina 5 minutės, be jokių kibimo požymių. Mikliai permetu ir vėl įjungiu laikmatį. Galvoje jau ima suktis mintys, kad su kukurūzais šiandien nieko gero nebus – vanduo drumstas, todėl karšis jį pamatyti gali tik kai atsidurs arti jo. Tačiau, visas šias mintis išsklaido ėmusi agresyviai linkčioti dugninės viršūnėlė, rodydama pasikirtusį karšį. Po kelių minučių karšis numeris du laikinai apgyvendinamas sietelyje. Taigi, 1:1.

Trečiu metimu kibimo nesulaukiu, tačiau ketvirtuoju sulaukiu, tačiau karšis atsikabina. Nieko nepadarysi, taip atsitinka. Matyt, kabliukas buvo įsmigęs netinkamu kampu ar kažkas kito.

Penktuoju metimu vėl sulaukiu kibimo. Šį kartą pavyksta ištraukti vėl apie kilogramą sveriantį plokščiašonį. Visos mano abejonės dėl geltonos efektyvumo ima sklaidytis. Rezultatas tampa 1:2 kukurūzų naudai. Iš kitos pusės, tai tik pradžia, nes pradėjau peletėmis, kai žūklavietėje nebuvo nė kiek jauko.

Karšis suvalgęs peletę

Taupydamas popierių praleisiu tolimesnius testo eigos žingsnius. Paminėsiu tik, kad viso atlikau po 3 serijas metimų tiek kai ant kabliuko buvo peletė, tiek kai ant kabliuko buvo kukurūzas. Pavyko sugauti 7 karšius ir dar 3 atsikabino. Galutinis rezultatas kiek netikėtas – 3:4 kukurūzų naudai.

Išvados

Taigi, pergalė kukurūzams!

Dar kartą paminėsiu, kad žūklės metu vanduo buvo drumstokas, todėl buvau tikras, kad kukurūzai neteks vienintelio privalumo – vizualinės traukos ryškia spalva. Maniau, kad kvapnias peletes karšiams bus lengviau surasti. Vis dėl to, kukurūzai savo ryškumu sugebėjo įveikti peletes, nors ir minimaliu skirtumu.

Bendras dienos laimikis

Dar paminėsiu, kad visi karšiai, kurie susigundė kukurūzais, masalą ir kabliuką buvo įriję šiek tiek giliau, nei tie, kurie užkibo ant pelečių. Dar du karšiai atsikabino kai, ant kabliuko buvo peletė, ir tik vienas, kai ant kabliuko buvo kukurūzas. Tai taip pat patvirtina, kad karšiai šiek tiek godžiau bandė praryti kukurūzus, nei peletes.

Turiu pripažinti, kad klydau netikėdamas, kad karšiai iš tikro mėgsta geltoną spalvą. Galbūt mano testo rezultatai ir netinka 100% kiekvienam telkiniui, bet daugumai tai turėtų tikti.

Pabaigai palinkėjimas: vykdami karšiauti nepamirškite pasiimti skardinės prekybos centre nusipirktų kukurūzų!