Ką veikti žvejui, kai už lango ramus vasaros vakaras, o žmona išėjusi dažytis nagų? Visą kūną užvaldęs nerimas neleidžia ramiai nusėdėti, tad čiumpu įrankius, kuprinę, ir po pusvalandžio jau sėlinu prie upelio. Gal ir vėlokai išvykau, tad žinodamas, jog turiu nedaug laiko (žmonos procedūros irgi netruks amžinai), nusprendžiu apmėtyti kelis perspektyvius taškus lietuviškais rankų darbo vobleriukais.
Vietos puikiai pažįstamos, tad drožiu tiesiai link nedidelio posūkio, kurio gale auga mažas krūmelis. Dedu laiko patikrintą EB Lure penketuką ir pirmyn. Tikrinu mesdamas pasroviui ir, besidžiaugdamas aukštos žolės suteikiama maskuote, lėtai traukiu masalą. Nieko. Kartoju metimą, tik šiek tiek kitokiu kampu. Sukdamas ritę kas porą sekundžių pristabdau, suteikdamas vobleriui papildomą žaismą. Vėl nieko. Ilgiau gaišti neverta.
Vis negalėdamas patikėti, kad upėtakio klasikinė vieta tuščia, tyliai ją apeinu ir tikrinu, traukdamas masalą pasroviui, pridėjęs lengvą tvičą. Pajuntu, kad vobleriukas šiek tiek pasunkėjo, bet jokio smūgio ar timptelėjimo, tad stengiuosi greičiau suvynioti valą – nėr čia ko su šiukšlėmis jį po upę tampyti. Prie pat kojų pamatau, kad pačiupęs masalą upėtakis taip pat plaukia link manęs. Pamatęs mane apsisuka ir bando sprukti, bet valas neleidžia. Žuvis porą kartų švysteli iš vandens, sukasi ratu, daro kūlversčius – upėtakio klasika. Netrukus jis atsiduria krante. Spiningo rankena sužymėta centimetrais – negaišdamas laiko pamatuoju, greitas selfis ir abu keliaujam į skirtingas puses. Pradžiai 37 cm visai neblogai.
Pamanęs, kad EB Lure jau atliko savo darbą, keičiu jį į SKZ ir žingsniuoju žemyn paupiu link sekančio taško. Pakeliui stebiu upę ir nuolat atsirandančius ratilus, išduodančius, kad žuvies yra ir ji maitinasi, tik dydžiai manęs netenkina. Dėl viso pikto švysteliu kelis kartus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko.
Priėjęs nusižiūrėtą „esą“ (taip vadinu į S raidę panašų dvigubą posūkį), tikrinu jį, stengdamasis per daug neišlįsti iš pakrantės žolių priedangos. Žuvies nėra, o galbūt ji atsargi ar abejinga. Nusivylęs trijų metimų rezultatais, sviedžiu vobleriuką kiek tik leidžia spiningas pasroviui ir labai lėtai bandau jį susigrąžinti. Matau, kad rėva, baigiantis „esui“, eina palei mano krantą, tad pravedimas visiškai lengvas, netgi su bet kokio ilgio pauzėmis. Likus kokiems penkiems metrams iki mano kojų, pajuntu lengvutį voblerio paspaudimą. Tik tiek. Dabar bent jau žinau, kad čia upėtakis yra. Nedarydamas aštrių judesių, lėtai traukiu masalą link savęs, jau galvodamas, ką reikės pakeisti sekančiu metimu. Tuo metu pamatau savo medinuką ir už jo tokiu pat greičiu plaukiantį margį, kuris karts nuo karto imituoja ataką, bandydamas išvaryti nekviestą svečią. Bet mus ne taip lengva išguiti ir tikrai nepasileisim bėgti nuo pirmo pasitaikiusio upėtakio. Atvirkščiai, sustabdau voblerį ir jis akimirkai pakimba vandenyje. Čia gudručio nervai neatlaiko ir jis įsibėgėjęs trenkia į masalą, padaro žvakę ir neria gilyn. Ir vėl klasika – kūlversčiai ir suktukai, o po kelių akimirkų žuvis krante. Juokdamasis pamanau, kad pastarasis – pirmojo brolis, plika akimi matyti tiksli ano kopija. Vėl selfis prieš išsiskiriant.
Vis dar laikau rankose telefoną, kai jo ekrane pasirodo mano žmonos nuotrauka ir įsijungia vibracija. Nujaučiu žūklės pabaigą, bet manęs tai jau negąsdina, gavau visko, ko norėjau. Nustebęs moteriškas balsas iš ragelio klausia: „Tai kur tu esi?“. Atsakau, kad pabandytų atspėti, ir išgirstu juoką. Susidedu spiningą ir patraukiu link automobilio, žinodamas, kad greit teks komentuoti nagų spalvų kibumą. Nuo veido nedingsta šypsena: dešimt metimų, du upėtakiai. Ne trofėjiniai, ne rekordiniai, netgi dideliais jų pavadinti negalėčiau, tačiau...
