Rodos, ką dar galima naujo pasakyti apie karšių žūkle dugnine Nemune? Ko dar nebūtų parodęs Paulius Korsakas savo laidose. Arba sunkiai suskaičiuojami fiderio gerbėjai nebūtų pasidalinę socialiniuose tinkluose. Tačiau yra žvejų, žvejojančių kitaip. Kai pasakytų fiderio mėgėjai (tikriausia, dar, su pašaipėlės gaidele balse) – gaudančių senoviškai. Ir kaip bebūtų keista – pagaunančių gana daug ir didelių karšių.

Kur slypi senosios dugninės mokyklos „imlumas“ didelėms žuvims? Pabandžiau tai išsiaiškinti, išsiruošęs į žūkle su senu savo pažįstamu Žilvinu Matijošaičiu. Puikiu spiningautoju, vasarą dažnai užsiimančiu tikslinga stambių karšių žūkle Nemune. Ir, reikia pastebėti, retai kada grįžtančiu namo be kelių stambių auksašonių.

Žilvinas pasiūlė susitikti Druskininkų pakraštyje, kur per krūmus ir stačias nuokalnes teko brautis iki „Lietuvos upių tėvo“ kelis šimtus metrų. Iš pažiūros – retai lankomoje. Tačiau džiuginančioje žvejo akį savo poros šimtų metrų ramuma, iš abiejų pusių supančia akmenuotomis rėvomis.

Žilvinas daug nedaugžodžiavęs sugrūdo jauką į šėrykles (išėjo maždaug vyriško kumščio dydžio jauko kamuolys), užmovė masalus užmetė keturias meškeres: tris – viena nuo kitos per 5-8 m. O ketvirtą už kampo, netoli pačios rėvos. Paskui jas permetinėjo turbūt kas pusvalandį. Man, pratusiam prie gaudymo vidutinės klasės fideriu, jo karšių žūklei skirti įrankiai padarė įspūdį. Tad truputįapie juos papasakosiu daugiau. Žilvinui jau daug metų Nemune gaudo karpiniais, dviejų dalių 3 lbs galio kotai. Ant kurių jis tvirtina maždaug 6000 dydžio dvigubų stabdžių sistemą (angl. baitrunner) turinčias rites. Valai – 0,3 mm. Ant jų veriamos kiauravidurės, masyvios, manau ne mažiau 100 g, o gal ir daugiau sveriačios savadarbės šėryklės. Pagamintos iš paprasčiausių spyruoklinių ir pridėto išlieto sunkesnio švino padų. Žemiau šėryklių eina sprindžio ilgio pavadėliai, surišti iš 0,25-0,28 mm storio ryškaus šviesą atspindinčio ir lengvesnio už vandenį valo. Pasak Žilvino, būtent tokio tipo pavadėliai, galbūt, iškeliantys masalą į viršų, lemia daugiau kibimų.

Sakyčiau, iš esmės jo naudojamas gaudymo būdas yra kiek supaprastinta ir adaptuota srovei „method“ sistema.

Jautresnis klasikinio fiderio gerbėjas, tikriausia vien nuo šių įrankių aprašymo griebtųsi už galvos. Juk gaudant šiuolaikiniu fideriu net ir 0,14 mm pavadėlis jau laikomas „storu“. O didesnis už 10 nr. kabliukas – beveik nesusipratimu...

Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
© Autoriaus archyvas

Bet neskubėkime vertinti. Viskas turi savo paaiškinimą. Kam reikalingi tokie galingi įrankiai, Žilvinas atsakė labai parastai: visų pirma tam, kad eitų užmesti ir sunkias šėrykles, prigrūstas maždaug didelio kiekio jauko. Ir išlaikyti vienoje vietoje iš esmės bet kokioje srovėje.

Antra priežastis – taip žvejojant Nemune, kimba toli gražu ne tik karšiai. Gana dažnai jaukas suvadina tokias vietas mėgstančius Nemuno karpius. Iš srovės kartais užsuka ūsoriai. Galų gale, švintat ar auštant, retais atvejais – ir dieną paragauti masalo gali ir jo didenybė šamas.

Gaudydamas tokiais įrankiais turi galimybę juos „nubausti“. Ką vargu, ar pavyks padaryti, gaudant klasikiniu fideriu.

Labai didelių monstrų net ir šia įranga ištraukti nepavyko. Didžiausias Žilvino pagautas karpis svėrė 8,5 kg, ūsorius – 3,5 kg. Karšis- per 4 kg. Ne viena kibusi žuvis išvyniojo valą ir nuplėšė jį į akmenis, taip ir nesuvaldyta. Todėl reikalingos dvigubą stabdžių sistemą turinčias rites, kad kibdama stambi žuvis nenusineštų meškerės.

Na, ir trečias karpinių kotų privalumas – didesnio skersmens žiedai. Kai Nemuno srovė neša žoles, (o tai būna gana dažnai) dėl mažų fiderio žiedelių dažnai kyla daug problemų.

Jauką Žilvinas visada gaminasi pats iš įvairių kruopų, į kurį deda marinuotų kukurūzų. Bei jį visada praturtina pirktiniais „Van den Eynde“ milteliniais kvapais. Labai gerai veikia slyvų, karamelės, „big fish“ kvapai. Masalas – du kukurūzų grūdai ir kelios musės lervos. Kartais – lubinai, kviečiai, kiti stambesnis grūdai.

Nors žvejybą pradėjome auštant, tačiau pirmas valandas nesulaukėme nė vieno kibimo. Nemunas buvo ramus – vos viena kita žuvelė pliaukštelėdavo jo platybėse. Kad būtų ne taip ilgu laukti, nusprendžiau pasišvaistyti spiningu. Visgi, jau gerokai įdienojus, virptelėjo vienos dugninė viršūnė.

Mano didžiai nuostabai, Žilvinas nepuolė iškart kirsti. Pasak jo, jeigu jau normalaus dydžio karšis – tai jis paprastai užlenkia kotą rimtai ir net prasuka ritės stabdžius. Skubėdamas pakirsti tik ištrauksi masalą iš žuvies burnos. Vis dėl to, tąkart ir palaukus panašiai nutiko – iki kranto atitemtas gražuolis karšis atsikabino netoli kranto. Kitas kibimas buvo laimingesnis – maždaug 1,3 kg plačiašonis atsidūrė žvejo rankose ir buvo įmažintas. Per likusias tris valandas užkibo dar 2 gražūs karšiai – 1,5 ir1,8 kg. Vienas panašaus dydžio atsikabino. Ir dar buvo du ar trys galingi, bet „tušti“ kibimai. Apie pusiaudienį žvejybą baigėme. Žilvinas per 6 žūklės valandas pagavo tris, neblogus karšius. Aš, (per daug neatsitraukdamas nuo meškerių, kad galėčiau įmažinti kibimus ir Žilvino traukiama žuvis) – 5 gražius ešerius ir vieną apie 400 g šapalioką. Tad irgi buvau patenkintas.

Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
© Autoriaus archyvas

Pasak Žilvino, šiandien jam nebuvo labai sėkminga diena. Karšiai kibo labai atsargiai ir daug nutrūko. Žvejodamas vakar jis pagavo 4, užvakar 6 stambius karšius. 0,5-0,8 kg „puskaršių“ net neskaičiavo – iškart juos metė atgal.

Mano akimis. Žilvino laimikis buvo neblogas. Jau keliolika metų atostogauju Druskininkuose ir atostogų metu bent pora dienų skiriu karšių žūklei fideriu Nemune. Neskaitant kelių itin sėkmingų žūklių, didžiąją dalį laimikio, gaudant klasikiniu fideriu paprastai sudaro plakiai, kuojos, „vietiniai“ žiobriukai ir 0,3-0,7 kg „puskaršiai“. Didesnių kaip kilogramas karšių per žūklę pagauni vos vieną ar du. O dažnai - ir visai nei vieno. O čia normalu per žvejybą vidutiniškai penkios žuvys, sveriančios bent po 1,5 kg. Ir dar jokios smulkmės. Tad laimikio dydžio prasme Žilvino tradicinė dugninė tikrai yra pakankamai efektyvi.

Šis gaudymo būdas akivaizdžiai skiriasi nuo fiderio tuo, kad yra... ramus. Iš esmės tu tik kas pusvalandį, ar dar rečiau permetinėji meškeres ir lauki kibimo. Turi laiko pasigrožėti gamta, pamedituoti ir pabūti su savimi. Žilvinas tai išskyrė, kaip didžiausią privalumą. Jis taip geriausiai pailsi nuo triukšmingo mokytojo darbo.

Tuo tarpu gaudydamas fideriu, t.y. permetinėdamas kas kelio minutės tu turi nuolat išlaikyti maksimalią koncentraciją. Nėra kada per daug dairytis į šalis ar kažką kito veikti. Tai labai dinamiškas žūklės būdas. Daugiau kibimų, daugiau veiksmo. Bet daugiau ir azarto. Bent jau man.

Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
Nemunas, dugninė ir stambūs karšiai
© Autoriaus archyvas

Matyt, kiekvienam savo. Pagal pomėgį, temperamentą, poreikius. Tačiau, manau, neteisinga yra užriesti nosį ir aiškinti, kad karšius geriausia gaudyti tik sportiniu fideriu. Ir kad kitaip gaudantys yra kažkokie atsilikę, nemokantys žvejoti ir t.t.. Kiekvienas būdas yra savotiškai įdomus, turi savų pliusų ir minusų. Įdomu būtu kada su Žilvinu pažvejoti šalia vienas kito, bet skirtingais būdais, ir palyginti rezultatus

O norintiems daugiau sužinoti, kaip žvejoja Žilvinas, kada karšiai Nemune pradeda kibti, kur ir kada juos geriausia gaudyti siūlau įdėmiau pasižiūrėti video medžiagą bei išklausyti jo paties pasakojimą. Tiesiog paspauskite video nuorodą prie šio straipsnio. Arba aplankykite mūsų youtube paskyrą, kur visada keliame šviežiausius video reportažus ir kitą vaizdo medžiagą.

Kablys.lt

Altajus – galingų žuvų ir šamanų kraštas

2019-12-10 10:10 Pasidalijimų 72 Komentarų 1

Ką veikti prie Bebrusų vėlų rudenį?

2019-11-07 15:33 Pasidalijimų 190 Komentarų 1

Su sterkų gaudymo meistru – Kauno mariose

2019-10-21 18:33 Pasidalijimų 148

Kodėl verta važiuoti gaudyti starkių į Švediją?

2019-10-29 14:30 Pasidalijimų 47 Komentarų 2