Anądien pasisukau savo bičiuliui Algirdui Šiukšteriui pasiteirauti, kas ten kimba apie Kauną. Jis pasidžiaugė, kad visai smagiai su draugu Viliumi plūdinėmis gaudo karšius Nemune įsibridęs. Kimba plačiašoniai, kimba ir meknės su šapalais. Ir svarbiausia, kad žuvys kaip žuvys – po kilogramą ir daugiau. To užteko, kad iškart įsiprašyčiau į kompaniją. Tiesa, šioje vietoje buvo papildoma sąlyga, – apie tikslią vietą turėjau tylėti kaip kapas. Ir ne todėl, kad ji būtų kuo nors stebuklinga, o todėl, kad bičiuliai ją jaukino ne pirmą dieną ir visai nenorėjo kitą kartą rasti ją užimtą. Visiškai juos suprantu. Tad įvardinkime ją labai abstrakčiai – Nemuno pakrantės atkarpa, esanti tarp Vilkijos ir Jurbarko.
Išvažiavome dar su tamsa, bet kol pasiekėme, jau gerai prabrėško. Rytas buvo šaltas, rūko juosta gaubė upę. O mes, apsivilkę brydkelnėmis jau bridome į Nemuną. Turbūt iškart paklausite – o kodėl reikia bristi? O todėl, kad kitaip čia ir nepagaudysi. Staigesnis dugno pagilėjimas, skardukas, nueinantis iš metro į 1,8 m gylį, perspektyviausia žvejybos požiūriu dugno vieta prasidėjo už kokių 10 metrų nuo kranto. Norint čia išlaikyti plūdę, reikėjo tiesiai prie jo. Nuo kranto to niekaip nepadarysi.
Ilgalaikė žūklė įsibridus vienoje vietoje turi savų iššūkių. Pirmas iš jų – kažkur reikia pasidėti mantą: jauką su kibiru, masalus, pavadėlius, kabliukus ir kitką taip, kad kaskart nereiktų grįžti į krantą. Bičiuliai tam turėjo pasidarę specialius įsmeigiamus staliukus. Man teko improvizuoti, įsmeigus į dugną kelis paprastą kuoliuką ir prie jo pritvirtinus didelį jaukų kibirą. Į kurį, be jauko sudėjau minėtus daiktus. Ši sistema veikė, nors porą sykių ir teko gaudyti beišplaukiantį Jurbarko link šį „stalą“ su visais priedais. Fototechnikos, nedrįsau taip tvirtinti, tad palikau ją krante „ypatingiems atvejams“, pasitikėdamas telefonu ir prie krūtinės tvirtinama „Go pro“ kamera. Tai, aišku, turėjo įtakos šiek tiek prastesnei šio reportažo vaizdo kokybei.
Antras braidančio plūdininko iššūkis yra geros brydkelnės. Idealiausiai tokia žūklei tinka senas geras neoprenas. Ypač, kai vanduo vėsesnis. Antroje vietoje – spiningautojų mėgstamos kvėpuojančios brydkelnės, po kuriomis būtina vilktis storas apatines kelnes. Kitu atveju gali suprastėti reprodukciniai gebėjimai ar užklupti kitos „vyriškos“ bėdos. Trečioje vietoje (dėl tų pačių priežasčių) yra visos rusiškos ar kinietiškos guminės kelnės. Svarbiausias dalykas – kad brydkelnės nepraleistų vandens! O manosios būtent tą rytą nusprendė baigti savo trejų sezono nepriekaištingą tarnystę ir jau po kelių minučių pajutau tą nemalonų jausmą kojose. Kuris su kiekviena valanda vis stiprėjo ir stiprėjo. Na, bet ką darysi. Teko kęst. Galų gale, juk vasara.
Mano prašymu bičiuliai mane įkurdino į tarpą tarp jų, kad galėčiau, reikalui esant pribėgti tiek prie vieno, tiek prie kito. Gaudymo būdas iš pažiūros labai paprastas. Jaukini vieną tašką kas 10-15 minučių ir bandai leisti ten prilaikydamas plūdę. Užmeti, ir prilaikydamas leidi jai plaukti, kol srovė, ištempusi valą, priplaka plūdę prie skardžio. Taigi, gaudymo zona yra vos keli metrai. Jokių ilgų leidimų! Gaudai tik priešais ir vos vos, gal kelis metrus už savęs. Pasak Algio, nėra prasmės toli leisti, nes jaukini ir bandai žuvį išlaikyti viename taške, prie savęs. Jeigu tik jaukini plačiau – žuvis išsibarsto ir nieko nepeši. Todėl šiam žūklės būdui labiau tinka ilgesnės meškerės, kuriomis patogiau prilaikyti plūdę. Vilius, žvejojo 6 metrų bolonine meškere su paprasta inercine rite. Algis žaidė su 4,5 m match tipo plūdine. Aš ilgai rinkausi tarp savo senosios 6 m „sportinės“ meškerės be ritės ir turimo 4,2 m match. Bet nusvėrė nostalgija ilgajai be ritės. Jau daug metų nebuvau ja gaudęs.
Plūdės – nuo 3 iki 5 gramų, lašo arba apvalios formos, su ilga, bet plona antena. Svarelis vienas – paprasta kiauravidurė „slyvelė“, atsimušanti į segtuką. Ilgokas, apie 70 cm pavadėlis ir 12–8 nr (priklausomai nuo naudojamo masalo) kabliukas. Atstumas nuo plūdės iki kabliuko“ visada nustatomas kiek didesnis už realu vietos gylį, kad prilaikant sistemą, masalas eitų pirma jos. Karšių kibimai, pasak bičiulių, labai dažnai būna atsargūs. Masalus reikia išbandyti kuo įvairesnius, nes žuvų skonis keičiasi. Pagrindiniai yra šie – žirnis, kvietys, mėšlinis sliekutis, marinuotas kukurūzas, musės lerva. Ir visos įmanomos šių masalų tarpusavio kombinacijos.
Kol klausiau teorijos ir bandžiau prisiderinti prie sąlygų – Algis jau traukė savo pirmąją žuvį – maždaug pusantro kilogramo karšį. Po dvidešimties minučių skubėjau prie Viliaus – jis kovojo su panašaus svorio plačiašoniu. Vos spėjau iš naujo užsijaukinti ir keletą kartų praleisit plūdę – dvi žuvis vėl ištraukė Algis. Puskilograminį šapalioką ir stambią kuoją.
Negali pasakyti, kad žuvis kibo labai nuožmiai. Kas 15–20 minučių, kažkas įkirsdavo didesnę žuvį. Ir iškart po to įversdavo Nemunan po 2–3 savadarbius samčius su pailgintu kotu “ jauko. Beje, apie jauką ir jaukinimą. Jauką sudaro virti kviečiai ir žirniai. Ir jaukinama tikrai ne simboliniai kiekiais. Vienai 6–7 valandų žvejybai, pasak šio būdu guru Viliaus, vienam žvejui reikia maždaug pusės 20 litrų jauko kibiro šutintų kviečių ir žirnių. Man kilo klausimas, kaip tokiu kiekiu jauko „neužraugti“ vietos. Juk grūdai šiltame vandenyje greit genda. Vilius numojo ranka. Sako, Nemuno srovė greit viską nuneša. Ir dar žuvies kiekiai čia visai kiti – greit sudoroja. Mažesnis jauko kiekis tiesiog neužlaiko žuvies ir žūklė tampa mažiau sėkminga.
Karšių ir kitų žuvų kibimas tęsėsi toliau. Tik man pradžioje nesisekė. Ištraukiau kelias aukšles, paskui keletą kuojų, ešerį. O stambios žuvies ne. Pažiūrėjęs į mano sistemą Vilius iškart subarė, kam naudoju ne slankiojančią šlyvutę, o užspaustus su stambius du šratus. Negerai. Persirišau slyvelę ir gal ir su tapimas, gal ir ne – po keliolikos minučių pamačiau atsargų antenos niurktelėjimą ( žuvies kibimą atskirti ne taip paprasta, nuo nuolat „kimbančio“ dugno) užkirtau gražuolį karšį. Traukti meškere be ritės maždaug 1,3 kg plačiašonį, ir dar srovėje – nuostabus ir senai pamirštas jausmas.
Dar sužinojau, kad mano meškerė kiek per trumpa – trūksta jei gero metro, kad galėčiau pasiekti geriausią vietą. Tai pat nejaučiu dugno – stebėdamas mane jis matė, kai gal pora kartų žuvis „užlaikė“ plūdę, o aš nekirtau. Žodžiu, yra kur tobulėti
O bičiuliai ir toliau neatsiliko. Algiui karšiai nustojo kibti. Bet užtat į jaukimvietę susirinko ir užkabintą žirnį porą kartų atakavo kilograminės meknės.
Dar vienas tokios žūklės niuansas – gaudant tokioje vietoje, kaip ši- t.y. ties dreisenų kriauklynu, reikia turėti geras pavadėlių ir kabliukų atsargas. Aštrūs kriauklelių kraštai greit pašiaušia ir pažeidžia pavadėlį, tad tik spėk raišioti kabliukus. Nelabai ką, kaip įsitikinau, padeda ir išgirtasis fluorokarbonas. Tad pavadėlių reikia iš anksto prisiraišioti daug ir netingėti laikas nuo laiko jų patikrinti. Beje, kriauklės ne tik pažeidžia pavadėlius, bet ir gana greit atšipina kabliukus.
Per pietus žūklę baigėme, užleisdami vietą atvažiavusiems Viliaus draugams. Jie įsigudrino žvejoti dar gudriau – sėdėdami specialiai sukonstruotuose kėdėse, primenančiose tinklinio teisėjų „sostą“.
Na, o pabaigai – pagrindinės mintys, ką dar pavyko sužinoti iš bičiulių. Žūklė įsibridus Nemune prasideda gegužės pradžioje ir trunka iki spalio. Visu laiku galima taip pagauti žuvies. Tinkamiausios vietos yra ten, kur vyrauja 1,5–2 m gyliai ir dugnas kietas – dugne yra dreisenos, kiti moliuskai, žvyras ar akmenys. Nes ten žuvys laikosi tiek natūraliai, tiek ir geriau stringa jaukas. Skirtingu metų laiku vyrauja skirtingos žuvys. Pavasarį vyrauja šapalai. Paskui ateina meknių, o dar vėliau – karšių laikas. Iš pavasario labiau veiksmingi žirniai, tačiau vidurvasarį vis labiau įsikaraliauja kvietys. Šiai žūklei yra palankūs abu Nemuno krantai, tačiau sėkmės raktas- nuolatinis ir ilgalaikis jaukinimas. Kuo dažniau žvejoji toje vietoje – tuo dažniau žuvys įpranta čia laikytis ir greičiau sureaguoja į beriamą jauką.
Nuo savęs galiu pridėti dar, kad gaudyti srovėje su plūdine tikrai nėra paprasta. Kadangi plūdininko karjerą praėjau stovinčiuose vandenyse, tai jaučiau, kad įgūdžių, kaip teisingai vesti plūdę ir jausti dugną tėkmėje akivaizdžiai trūko. Srovė sūkuriuoja, kaitaliojasi vėjo kryptis ir plūdę neša vis kitaip – viską reikia perprasti. Žuvys, kiek pastebėjau, čiupo masalą tik tam tikru greičiu prilaikantį plūdę. O tam išmokti vienos žūklės tam tikrai yra maža. Mano bičiuliai upėje taip žvejoja mažiausia 30 metų. Nors, neabejoju – antrą kartą ir man sektųsi kur kas labiau.
Na, ir dar – didelių žuvų žūklė plūdine Nemune, gal ir sudėtingesnė, tačiau ir daug subtilesnė ir emocingesnė, nei fideris. Ir žuvys kimba stambios. Didžiausias karšis svėrė beveik pustrečio, mažiausias 1,2 kg. Užkibo dvi kilograminės meknės. Tiesiog smagumėlis! Ką čia daugiau ir bepasakysi.
