Nemuno ir Merkio santaka – viena iš populiariausių ir labiausia legendomis gaubiamų žūklės vietų visoje Dzūkijoje. Kas nėra girdėję pasakojimų apie giliąsias po Merkinės tiltu esančias duobes, joje tūnančius milžiniškus šamus, traukiančius valus ir kitaip skriaudžiančius žvejus. Vis dėl to, sekmadienį čia, važiuodamas iš Druskininkų, kur su Rimu Ramonu dvi dienas sukome filmus apie įvairius spiningavimo būdus, čia stabtelėjau ne dėl šamų, o dėl salačių, stambių, dažnai kelis kilogramus sveriančių Nemuno korsarų, kurie rudenį šiuose kraštuose pradeda būriuotis ir neblogai kimba.

Kadangi žūklei planavau skirti tik pora valandų, ir dar patį vidurdienį, tai didelių vilčių apgauti „ubagų lašišą“ neturėjau. Iš tiesų norėjosi tik pabūti prie upės, pamojuoti po ilgesnės pertraukos „krantiniu“ spiningu bei pokšteti vieną kitą kadrą savo nuotraukų archyvui.

Pastatęs automobilį improvizuotoje aikštelėje priešais tiltą, ne iškart pastebėjau įbridusi, kariška kamufliažine apranga vilkintį ir spiningą laikantį jauną vyrą. Užtat į kokią žuvį jis čia orientuojasi, ilgai spėlioti nereikėjo. Sidabrinė (ir, sprendžiant pagal pūkštelėjimą, ne iš pačių lengviausių) blizgė su švilpesiu lėkdavo į kitą upės pusę ir krisdavo netoli tilto polių. Kurį laiką stebėjęs iš nugaros, priėjau arčiau ir netrukus susipažinome. Artūras (toks buvo šio spiningautojo vardas), kaip tikras dzūkas, buvo smalsus ir kalbus, tad jau po poros minučių bendravome kaip seni geri pažįstami.

Pasirodo, Merkinė yra jo gimtinė. Šiaip jau jis gyvena Druskininkuose ir dažniau žvejoja ten, tačiau kartais, savaitgalį grįžta pas tėvus ir žinoma, ištaiko laiko spiningavimui. Tiksline salačių žūkle Artūras susidomėjo prieš šešerius metus ir nuo to laiko būtent šioms žuvims skiria didžiausią dėmesį. Kitu laiku jis dar pagano nuo tilto šamus, ežeruose patykoja lynų. Tačiau, pasak šio dzūkų meškeriotojo, salačių žūklė spiningu, visgi, yra iš visų įdomiausia ir sportiškiausia.

Salačių spiningavimas Nemune ties Merkinės tiltu
Salačių spiningavimas Nemune ties Merkinės tiltu
© Dalius Rakutis

Geriausias salačių kibimas Nemune, šiose vietose, pasak Artūro, tik prasidės apie rugsėjo pabaigą, kai labiau atvės vanduo, ir truks iki pat lapkričio pradžios. Vasarą buvę įnoringi ir išsibarstę, medžiodami tik tam tikromis valandomis salačiai tuo laiku susiburia į nedidelius 2–5 žuvų būrelius ir pradeda aktyviai ieškoti grobio. Tada gali jų pagauti ne vieną ir ne du. Tačiau surasti, kur tuo metu laikosi salačiai, nėra paprasta. Net ir žinant vietas ir perspektyvius Nemuno ruožus tenka gerokai pavaikščioti krantais.

Tiltas per Nemuną ties Merkine
Tiltas per Nemuną ties Merkine
© Dalius Rakutis

Šios Nemuno vietos garsėja salačių dydžiu. Dažniausia, anot Artūro, papuola maždaug 3 kilogramų „didžiosios aukšlės“. Jo asmeninis rekordas kol kas – 4,7 kg svėręs rudnugaris. Tačiau upėje jis mato ir didesnių, tad tikisi šį rekordą kada nors pagerinti.

Salačių Nemune paskutiniais metais pastebimai mažėja. Artūras dėl to linkęs kaltinti palyginus nesenai Baltarusijoje pastatytą hidroelektrinę. Nemuno vanduo dėl to dažniau būna drumstas, srovė sulėtėjo, kažkada buvusios švarios dugno vietos pradėjo dumblėti. Pastoviai kilnojamas upės vandens lygis ir srovė neša žoles. Tokie pokyčiai salačiams ir ūsoriams, kurių čia visada buvo daug, akivaizdžiai išeina ne į naudą.

Upės vietos ties tiltais - vienos mėgstamiausių salačių buveinių
Upės vietos ties tiltais - vienos mėgstamiausių salačių buveinių
© Dalius Rakutis

Artūras salačius dažniausia gaudo blizgėmis. Jo patarimus, kur ir kada jų Nemune ieškoti, kaip ir ant ko gaudyti rasite videoreportaže. Tad čia nesikartosiu. Pridursiu tik, kad nepaistant jauno amžiaus Artūras man paliko žvejo – praktiko įspūdį. Neturi jis didelio masalų arsenalo, įspūdingų įrankių. Nedėsto kažkokių kosminių teorijų. Tačiau akivaizdu – daug laiko praleidžia prie vandens. Ir dėl to į jo žodžius ir mintis verta įsiklausyti, nes supranti, kad jie patvirtinti daugybės valandų, praleistų prie upės su spiningu rankoje, patirtimi.

Pakalbėję turbūt gerą valandą spiningavome greta. Jis gaudė blizgėmis, aš – tikroms, o ne „ubagų“ lašišoms skirtais vobleriais, kurių dėžutę kažkodėl buvau pasistvėręs su savimi. Stipraus vėjo gūsiai ir paviršių šiaušiantys raibuliai trukdė stebėti aukšlių vaikymus ir kitus salačių medžioklės pėdsakus. Vis dėl to keletą kartų matėme didžiulius ratilus, o vieną sykį stambus salatis atsivijo Artūro blizgę kone iki pat kojų. Netrukus po to išgirdome keistą garsą – tarytum kas būtų įmetęs plytą nuo tilto. Po to antrą. Galvojau, kad gal kokie vaikai čia kvailioja, tačiau netrukus pamatėme ir gerokai vyresnius šio garso kaltininkus – metalo rinkėjus. Mėtydami prie virvės pririštą galingą magnetą, jie tokiu būdu bandė rinkti metalo laužą, gulintį upės dugne.

Artūro salatinis arsenalas
Artūro salatinis arsenalas
© Dalius Rakutis

Ne pati geriausia kaimynystė. Kažin, kaip reaguos į mėtomas „plytas“ atsargieji salačiai? Tačiau mano nuostabai, salačių reidų iš upės vidurį į seklumą dėl to net padaugėjo. Matyt, vietinės „ubagų lašišos“ prie tokių garsų jau yra pripratusios. Vos tik taip pagalvojau – sulinko mano jaunojo draugo spiningas. O paskui lyg ir atsipalaidavo.

„Atsikabino“ – su nemaža kartėlio doze, bet be jokio keiksmažodžio (man taip turbūt neišeitų) ištarė Artūras. „O toks galingas smūgis buvo!”.Tačiau jo spiningas vis dar buvo sulinkęs. „Gal kokį žolių kuokštą užkabinau?“ Prisitraukus „žolių kuokštas“ netikėtai atgijo ir virto kilograminiu ar kiek didesniu salatuku, kurio žiotyse smygsojo blizgė. Žuvis spėjo papozuoti mano kamerai, o paskui buvo iškilmingai, lyg kokia kilmingoji lašiša, keliolika sekundžių pagaivinta ir paleista. Matosi, kad jaunasis spiningautojas tai daro ne pirmą kartą. Ir lieka smagus jausmas, kad jaunesnioji žvejų karta jau yra kitokia. Jiems paleisti pagautą žuvį, juo labiau „neimamo“ dydžio nėra kažkoks žygdarbis, o savaime suprantamas dalykas.

Nemune sugautas salatis
Nemune sugautas salatis
© Skaitytojo nuotr.

Po keliolikos minučių salačių reidai prie tilto baigėsi – jie pradėjo sukti ratilus gerokai žemiau. Pasak Artūro, jie visada vakarėjant patraukia į seklumas aukšlių gainioti, tad reikia judėti paskui juos. Aš jo jau nelydėjau – atsisveikinęs su naujuoju draugu patraukiau savais keliais. Bambėdamas po nosimi, kad būtinai reiks atvažiuoti prie Nemuno kiek vėliau – kad ir spalio viduryje. Kai baigsis lašišų sezonas. Gal net įsimetus palapinukę ir porai dienų, kad galėtum iš tiesų pamatyti dzūkų Nemuną grožį ir visa širdimi atsidėti didžiųjų šelvių medžioklei.

Gera vien jau pasvajoti apie tai...

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 153 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 189 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 120 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 144 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3